meluoti, jog būsit kartu, kol užmigsit

2016-07-08

Dangus, toks kankinamai

Juodas.

Kaip žvilgnsiai kitų

Per tvoros skylę

Į mano vienatvės

Matavimus.

Ji išsivadavo

Iš mano arbatos,

Tik liepžiedžių

Kvapą palikus.

Visi nenutrūkstantys

Žodžiai dar ir šiendien

Pievose po medžiais

Sumigę kartojasi,

Kaip čia vėl susitikus.

Nenukrypsiu į tuštumas,

Pasakysiu, jog trūksta...

Kaip tos smulkutės monetos

Mokykloje perkant bandelę.

Be jos visos vizijos merdi,

O kitos negali paguosti...

Tik po jos supratau,

Ką reiškia, kai susergi

Ilgesiu.

Jai skaitai nesijausk,

Kažkuo man skolinga.

Tave išmainiau jam,

Kad kol esam gyvi

Aš kankinčiausi...

Bet giliai suprantu,

Tai kaina, kai numirsime -

Už amžinybę...

Jau blaškos dangus

Man primindamas,

Jog su saulės zuikučiais

Prie jūros – tą vasarą –

Aš atidaviau, tau

Daug daugiau,

Nei vieną mažytį

Augintinį – poeziją.

Atidaviau dalį savęs,

Tik už tai, jog meluotumei

Jam... jog būsit kartu,

Kol užmigsit