Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







-Gražus pakabukas.
    Vaikis nebemiegojo. Jis matė kaip iš po apykaklės išsitraukiau kryželį ir prispaudžiau prie lūpų.
-Čia ne blizgutis, mažiau.
    Džiu pamėgino atsisėsti. Stiprokai užsikosėjo. Man pasirodė lyg kažkas suspurdėjo jam po marškiniais. Dingtelėjo negera nuojauta. Velniai tave rautų, Džeirude!
-Kausyk, vaiki, - paskiau kiek galima ramiau. - Noriu tavęs paklausti vieno dalyko.
-Gerai.
-Ar kapitonė - na žinai, ta siauraakė ragana - ar ji skraidino tave į Boką?
    Berniūkštis tik gūžtelėjo, tarsi pirmą kartą girdėtų.
-Pamėgink prisiminti, - paprašiau žiūrėdamas tiesiai į plieno spalvos akis. - Ten išvien žalios uolos ir kas valandą reikia slėptis, mat drebia deimantinė kruša. O dar saulė alyvų spalvos ir miškai, jie  tokie, na... kaip suanglėję didžiuliai šungrybiai.
    Džiu linktelėjo.
-Tau liepė leistis į olas?
    Jis atsikosėjo ir sugniaužtais abiejų rankų pirštais pasikasė krūtinę. Tuomet paplojo per ją, tarsi ramindamas niekur nedingstantį niežulį arba vėl kylantį kosulio priepuolį.
-Ištraukei jiems šitą, - dūriau pirštu į seifo stiklą.
    Sijaris pakėlė padūmavusias akis į indą, kuriame čepsėdamas piranijos žiaunomis ir plakdamas gyvatiškai besirangančią žalią uodegą, plūduriavo laumžirgis-monstras. Užgniaužęs kosulį jis be žodžių parodė tris pirštus.
    Tai štai ką medžiojo „Sakalo“įgula. Vadinasi dar du strykliai sudegė kartu su kreiseriu. Bet mums ir vieno padaro daugiau negu pakanka. Paleisk dabar tokį, kad ir Mistikoje – netruks nei paros ir bus paskelbtas karantinas. Nepadės, nei jų kyborgai-galvažudžiai. Dar po kelių dienų, viskas bus baigta - visa planeta jau skęs žaliuose snargliuose, o stryklių motinėlės perės naujas išgamų armijas. 
    Atidariau seifą ir patikrinau ar indas tvirtai laikosi gnybtuose. Tada išsiėmiau vaistinėlę ir vėl sandariai užtrenkiau storo stiklo skydus.
- Kada ten buvot? - paklausiau eidamas link vairinės.
- Neseniai.
- O tiksliau?
- Keletą dienų.
- Džiu! Kad tave meteorai... – sušukau netekęs kantrybės.
Vaikis nebebijojo manęs, vos vos nusišiepė, atrodė labai išvargęs.
- Kokios penkios dienos. Gal savaitė...
    Priėjęs arčiau pakėliau marškinėlius, visa berniūkščio nugara buvo nusėta įkandimais. O dar buvo pavieniai kryželiu užsitraukę šašai. Labai gerai žinojau ką reiškia tos žymės. Pasiekiau blizgantį nikeliuotą pistoletą iš vaistinėlės.
- Pabūk dabar ramiai. Na, nesibaidyk gi sakau!
    Iššoviau tiesiai po sugelta mentim kraujagysles plečiantį užtaisą. Ir dar vieną nuo skausmo. Mažų nuodingų dantų paliktos žymės negražiai pamėlo, bet taip ir nenužudė sijario. Dėl jų dabar jau neverta nerimaut, vaikis kažkaip ištvėrė nuodus. O štai stryklio gėluonies pėdsakai nepranašavo nieko džiugaus.
-Viskas bus gerai, - pasakiau jam ir pliaukštelėjau delnu per petį. – Jei tai būtų nutikę man, būčiau užsilenkęs dar neišlipęs iš tos uolos Bokoje. Bet kuriam padarui visatoje būtų taip pasibaigę. O tau viskas bus gerai, pamatysi.
-Tikrai taip manai?
-Baik, Džiu, juk tu sijaris! Išsikapstysi!
    Vaikis užsikosėjo, krenkšdamas kaip sugriuvęs senis. Reikalai buvo daug prastesni, nei maniau iš pradžių. Atleisk, brol, bet kartu pasivolioti žydruose Safyro paplūdimiuose mums greičiausiai neteks.
    Paliegusi nugara vėl sudrebėjo nuo spazmų ir po oda bangelėmis nuvilnijo tamsiai žalių lervų spiečius. Įsodintos stryklio uodegos geluonimi, jos ėdė savo aukų maitas, kurias prieš tai pribaigdavo nuodingi įkandimai.  Bet sijaris išgyveno. Kūno šiluma stabdė velnio išperas. Kol kas. Paprastai tokia tiksinti bomba sprogsta per dvi paras nuo mirties. Sprogsta iš giliai, nes parazitai jau būna įsimetę į vidaus organus. Net mirusiam priešui nelinkėčiau tokios baigties.
-Miegi?
-Ne.
-Valgysi?
-Dar ne.
    Man visai nepatiko sunkios mintys įkyriai lendančios į galvą. Žvilgsnis vis kliuvo už durų vedančių į hermetinę išmetimo kamerą, kur šalia iliuminatoriaus smulkiom raidėm buvo surašyti numatomi skubios evakuacijos atvejai. Žaliasis stryklys net pavaizduotas raudoname kvadratėlyje šalia riebiai paryškintos eilutės. Kitą vertus, tos durys į atvirą kosmosą niekuomet nebuvo naudojamos pagal paskirtį. Yra galybė liudininkų. Tik bėda, kad jie visi suledėję ir nekalbūs dabar dreifuoja kažkur tarpžvaigždinėje erdvėje. Tad jei jau taisyklių niekad nesilaikiau, tai ir dabar nepradėsiu.
    Vaistai suveikė. Vaikis kvėpavo lygiai ir lengvai. Parazitai jo kūne irgi aprimo. Arba nusitaikė giliau. Išvargusiu žvilgsniu berniūkštis stebėjo švieselėmis mirgantį pultą. Vos vos šypsojosi žvaigždėtam ekranui.
    Reikia tikėti, kad dar yra bent kiek laiko. Mistikoje žinojau vieną skylę, kur galėjai gauti vaistų ir niekas neklaus tavo vardo ir iš kur esi atsibeldęs. Bet jie tik pristabdys išplitimą. Negirdėjau, kad žaliąjį užkratą galima būtų išgydyt. Bent jau išlošime laiko, varliūkšti, ir aš nugabensiu tave, kur tau reikia.
    Ksitakė. Keistas dulkių ir smėlio darinys pačiame žemėlapio pakrašty. Beveik visą planetą dengia dykumos, yra kelio stambios bazės, jų antenos ir teleskopai nukreiptos išorėn, iš kur negrįžo dar nei viena ekspedicija. Už jos – tik kvazarų spinduliuotės nusiaubti pasauliai. Nelabai tikiu, kad Džiu ten kas lauktų.
-Dėl ko į Ksitakę? - paklausiau lyg tarp kitko.
-Turiu aplankyti senus pažįstamus, - pasakė Džiu neatitraukdamas žvilgsnio nuo žvaigždžių, vis dar šypsodamas kažkam savo sidabriškomis akimis.
    Taigi, senus pažįstamus. Senus? Ir čia man toptelėjo! Juk ten yra Užmaršties Dykynė. Dauba negyvenamoje planetoido pusėje. Ją juosia stačios uolos, kaip milžiniški pirštai kyšančios iš akmenų ir smėlio. Girdėjau, kad kažkur giliai Dykynėje, užpustyti Seniausiųjų kapai. Atsimenu, kartą slėpiausi ten nuo Pajėgų persekiojimo. Kilo stipri audrą. Olą, į kurią įsmukau paskutinę akimirką, užpustė smėliu. Girdėjau katerius išorėję raižančius dykumą, matyt susekė pėdsakus, bet neberado kur jie nutrūksta. Tris paras išgulėjau užverstas smiltainiu ir smėliu. Jis vis byrėjo ir byrėjo ant manęs, jau maniau pasilaidojęs gyvas: alpau iš troškulio, dusulys migdė, aš protarpiais nebetekdavau sąmonės ir vienu tarpu jau tariausi išvydęs Šventą Mergelę. Ir tada iš viršaus mane užliejo šviesa. Tarsi švytinčios bangos, tokios tviskančios, tokios sidabriškos! Kaip tos sijario akys, dievaži. Pabudau ant aukštos kopos, toli nuo daubos. Rankoje laikiau savo krepšį su gertuvėmis. Jos buvo pilnos vandens...
    Sijaris daugiau nieko nebepasakojo apie save. Neturėjau dėl to jokių pretenzijų, mat atvirauti taip pat nebuvau linkęs. Atsitiktiniai pakeleiviai ir tiek. Valgėme šį bei tą, kartais snaudėme prie pulto, arba kapojomės „jūrų mūšiuose“.  Ir daugiau jokių rūpesčių. Visuomet man šitaip sektųsi! Tiesą sakant, “jūrų mūšiuose“ sekėsi Džiu.
    Gan greitai susisukome Lokse. Sėkmingai užsikrovėm variklius, bet nosies niekur nekišom - žinojau, kad pakelėse pilna Konglomerato šnipelių.
    Neužilgo, jau artėjome prie Mistikos. Lyg įkalta erdvėje vidury rausvo ūko, vieniša ir aplink nieką neskriejanti planeta, buvo padalinta pusiau. Viena jos pusė skendo amžinoje tamsoje ir šaltyje, o kita buvo blankiai nušviesta ir šildoma keliais kreivais mėnuliais - meteorais, kadaise patekusiais į planetos gravitacinius spąstus.
    Nusileidome nedideliame uoste, kuo toliau nuo sukarintų punktų. Nesiruošiau užtrukti Mistikoje. Tokiems kaip aš - nėra kas veikia tylioje, taikioje planetoje. Ir vietiniai pareigūnai nevengia to pabrėžti kiekvienai progai pasitaikius.
    Vis dėlto mes apėjom krautuvėles, nupirkome berniūkščiui naujas drapanas ir provizijos senam geram „Pleištui“. Dar gavau tris juodas piliules. Daugiau nebuvo. Džiu užteks trims dienoms. Kurį laiką jausis, kaip žmogus. Na ir juokingas jis su tais saulės akiniais. Reikėjo neleisti pačiam rinktis, dar pames kur neatsargiai pasilenkęs ir nušvis visu gražumu mirksėdamas visiems savo sidabriniais klodais. Ko jau ko, bet dėmesio mums abiems dabar mažiausiai reikėjo.
    Kaip bebūtų, berniūkščiui išties pagerėjo ir mes nusprendėm neskristi iškarto. O jei jau nesukam į Tau-Ketvirtą į svečius pas Lyjėrę, galima bent pasišlaistyti naktinės Mistikos gatvėmis. Žinoma, kiek vėliau, kai nebebus tiek akių sekančių kiekviename žingsnyje.
    Jau vakarėjant užėjome užkasti vietiniame restorane. Greitaeigis liftas užnešė mus į pačią viršūnę, iš čia pro langus matėsi bokštais ir pilimis pridygliuotas miestas-šakotis. Mums prisėdus užgrojo baisūs smuikai, o visas personalas ir lankytojai atrodė, kaip didelė Adamsų šeimynėlė. Liesas, kaip giltinė padavėjas, atnešė mums meniu papuoštą kaukolėmis ir senoviniais kalavijais.
-Oho, visai kaip namie! – šūktelėjau berniūkščiui modamas žurnalu. – Visai kaip pas mus geldoj, ar ne varliūkšti?
    Džiu šypsojosi, o padavėjas nieko nesuprato, arba dėjosi nesuprantąs. Jis pasilenkė išsitraukdamas užrašinę ir man pasidarė neramu, kad jo didžiulė galva tuoj tuoj nusiris nuo laibo kaklo tiesiai man į lėkštę.
    Kol laukėm savo užsakymo, užmečiau akį į salę – tikras helovyno vakarėlis, ne kitaip. Na ir mados čia Mistikoje. Berniūkštį taip pat pralinksmino neregėto kvailumo kostiumai ir perbalę pudruoti veidai nusėti pieštais apgamėliais, padažyti lyg karnavalinės kaukės. Kažkodėl šovė mintis, kad Džiu visai čia pritaptų su savo pamėlusiais paakiais, reikėtų tik aprėdyt senovinėm drapanėlėm. Bet šitą pokštą pasilaikiau sau.
    Kai jau kimšom pilvus, pamerkiau vaikiui, kad prisislinktų arčiau. Pusę lūpų pasakau jam, kad būtų visai gražu pradingti iš čia nesusimokėjus. Džiu tyliai nusijuokė ir papurtė akiniuotą galvą.
-Čia toks pokštas, – sušnypščiau jam per stalą, vos tik nesveikai liesas, pablyškęs padavėjas išėjo mums deserto.
-Nagi, bičiuli, - net suvirpėjau nuo netikėtai šovusios išdaigos, taip seniai nieko panašaus nebuvau iškrėtęs!
    Apsidairiau po salę, kur gražiai apsirėdę ponai darbavosi blizgančiais peiliais, šakutėmis ir savo kilmingais žandikauliais. Džiu taip pat apibėgo visus akimis. Prunkštelėjo žvilgsniu rodydamas stamboką ponią, kuriai ant skrybėlės buvo užkrauta vynuogių kekė, obuoliai, bananai, dar puokštė kažkokių spalvotų plunksnų ir velniai mane rautų, jei meluoju -  visas fazanas, o tiksliau jo iškamša - taip pat puikuojasi visame šitame natiurmorte...
      Išbėgome tiesiai į lietų. Žinoma, niekas mūsų nesivijo, bet aš vis tiek skubinau Džiu, nes man vis „atrodė“, kad persekiotojai mina mums ant kulnų. Skuodėme šlapia krantine kiek įkabindami, o pagaliau sustojus, net negalėjau juoktis iš dusulio ir dėl lietaus krintančio tiesiai į burną. Džiu visas kretėjo atsirėmęs į pakelės žibintą. Jei ne lietus, galėčiau prisiekti, kad jo išsišiepusiu veidu riedėjo pupos dydžio ašaros.
-Tu sakei, kad peršovei abu apsaugos dronus, - dusdamas iš juoko ir nuo greito bėgimo pasakė berniūkštis.
-Na?
- Tai kodėl mes taip ilgai bėgome?
-Buvo dar trečias, man atrodo...
-Trečias, cha cha! Man atrodo mačiau, kaip susimokėjai padavėjui prie baro.
    Na ką jau čia padarysi - gudrus vaikis, taip lengvai neapstumsi. Bet pabandyti buvo verta, velniai mane rautų!  Stovėjom lietuje ir negalėjom nustoti juoktis.
-Ką pirkai pas gatvės prekeivį? - jau atsikvėpęs netikėtai paklausė Džiu.
-Šį bei tą.
-Anai savo merginai iš Safyro?
-Neskrisime ten, Džiu. Per maža laiko.
    Džiu nusuko aptemusį žvilgsnį. Prikandau liežuvį. Tik prieš akimirką buvo toks laimingas, o čia aš, su tuo savo „nebėra laiko“ – tikras asilas, ne kitaip.
-Man atsirado reikalų, - pasakiau atsainiai. - Todėl reikia tave pristatyti, kur žadėjau. Ir tuomet - adios amigo!
-Aišku.
  Lietus pagaliau liovėsi ir šaligatviai beveik tuoj pat nudžiuvo šiltame vakaro vėjyje. Nudelbęs akis, vaikis koja žarstė žalsvą akmenuotą paplūdimio smėlį.
-Ką pirkai pas gatvės prekeivį? - paklausė.
-Na žinai, Zoro kaukę, dar šviesos kardą ir medinę koją atsargai. Negali žinoti kada pravers.
    Berniūkščio akyse užsisuko apmaudas ir sidabro verpetai. Taip stipriai blykstelėjo, net apsidairiau, ar niekas mūsų nestebi. Ir iš tiesų, ką aš čia, su tais kvailais savo juokeliais.
-Kaip ir tu, vaiki, kažkada buvau pakliuvęs Džeirudei į nagus.
Ne taip jau baisai norėjau apie tai  prisiminti. Pakėliau ir švystelėjau kampuotą smaragdą į jūrą.
-O kaip atrodo, iš kur aš taip vikriai tau antkaklį nusegiau?
  Paėmiau dar kelis akmenis ir paleidau paviršiumi, kad šokinėtų, kaip varlės. Džiu įdėmiai stebėjo, mačiau, kad jam patinka. Vis tik - berniūkštis. Padaviau ir jam vieną.
-Nagi, pirmyn.
    Vaikis keistai užsimojo ir stipriai švystelėjo. Akmuo nukrito vos už kelių žingsnių į šlapią pakrantės smėlį. Pagalvojau, kad šitaip pas mus mėto mergiotės, bet nieko nepasakiau. Kam gi sijariui mėtyti kvailus akmenis? Į ką? Galbūt pas juos TEN nėra jokių jūrų. Ir akmenų. Juk niekas nežino iš kur jie.
2016-07-06 11:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-11 11:40
pikta kaip širšė
Nūūū kadangi spotbatis atseikėjo ir dar pridėjo už priekabiavimą, tai šįkart susiturėsiu ;-)))

Mano skoniui (matai, kaip neįkyriai peršu savo nuomonę) labiau patiktų, jei būtų nuoseklesnis pasakojimas. Dabar labai šokinėja mintis ir ji tokia neišbaigta. Šiek tiek papasakojam ir jau prie kitos šokama. Tarkime epizodas s slapstymusi smėlio urve - lyg ir kažkas užsimezga, pradedi gilintis ir pfff... nuplaukė. Apie vabzdžio nuodus lyg pradėta bet taip puse lūpų ir nukramtyta. Apie restorano padavėjus prirašyta, o pats epizodo reikalingumas bendram pasakojimui ir neaiškus. Dar pridedam apie vieną smėlėtą planetą, apie vieną uolėtą ir apie vieną žalią (o ritai planetą gali šildyti mėnuliai - meteorai?) ir labai jau viskas susivelia.
Žodžiu sakyčiau geriau atsirinkti aktualesnius epizodus ir juos paplėtoti, mažiau graibantis su šalutinėmis linijomis.

Bet kiti (tarkim sportbatis arba ne), žinoma, gali galvoti ir visiškai priešingai ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-09 10:55
Lengvai
Ši dalis sklandesnė, nėra bereikalingo balasto, bet stilių vis tiek reikia taisyti, ir gramatiką!


Askritai, kai rašoma dalimis, kiekviena tur turėti savo paskirtį, veiksmą, kulminaciją, atomazgą ir skaitytojo sudominimą, kad jis grįžtų kitai daliai. Ką mes turime čia? Praktiškai nieko. Šiokia tokia paslaptis apie tai, kad Rėjų irgi buvo prigavusi Vu, o visa kita - idiliškas ir kiek nuobodokas vaizdelis. Daugiau veiksmo ir daugiau paslapčių!

Dar kartą 3

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-08 10:39
Aurimaz
Pasirinkta pasakojimo maniera vietomis gerokai trukdo pačiam pasakojimui. Tarsi stebėčiau dvikovą tarp stiliaus ir turinio. Paprastai abu turėtų papildyti vienas kitą, bet čia gaunasi konkrečios peštynės. Net įdomu paliko, ar rašytojo viduje viskas gerai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-07 09:38
lllllllll
Ocho, na štai ir jūs, tylusis kuolintuojau. Jau neramu man buvo, jau pergyvenau vienu tarpu, maniau gal nusižudėt arba pagrobė ateiviai. Bet jūs laikykitės, aš gal net pasistengsiu vis daugiau rašyti, kad vakarais geriau miegotumėt ir taip nesisielotumėt dėl nenusisekusio gyvenimo kartėlių, kad vėl galėtumėte kuolinti į kairę ir į dešinę ta savo dviguba galia įteikta iš Šaukštybių.
Saviraiškai visi keliai geri juk - vieni peiliu per pilnatį, kiti daužydami monitorius arba kuoleliais savo niekiniais, taip kompensuodami erekcijos sutrikimus ir silpną vertę...
Geros dienos, tuo tarpu, beje planuoju trečią jums, dar nenumirkit ir laikykitės tvirtai, net jeigu jums šioj ašarų pakalnėj paliko vien tik popieriaus karūna ir jūsų tie kuolai.. tiktai :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-06 18:04
nutrinta
drebia deimantinė kruša. O dar saulė alyvų spalvos ir miškai, jie  tokie, na... kaip suanglėję didžiuliai šungrybiai.
Kad tave - meteoritai, na žinai, Zoro, net brūkšnio nemoki dorai padėti. Tarpus reik daryt.
Paėmiau dar kelis akmenis ir paleidau paviršiumi, kad šokinėtų, kaip varlės.

Adios, amogo, - švystelėjau kampuotą plytą į jūrą.

p.s. dar numes ant galvos. :DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą