Niekniekiai

Kaip upė
šniokščia gatvėmis
vėjas pavasario

**

Sušilo
kelio dulkėse plaštakė
ir nuskrido

**

Per daug puošnus
mūsų senai gatvei
kaštonas žydintis

**

Medžių kalba
dainuoju aš
pavasarį

**

Varno šešėlis
nusileidžia ant popieriaus lapo
baigtas paveikslas

**

Obuolį
nusiųsiu tau
nupieštą

**

Pridengia
stogą apgriuvusį
pražydus kriaušė

**

Nuo liūdesio mano
jazminas pamerktas nuvyto
ir man dar liūdniau

**
Pro žiedą aguonos
saulę stebiu -
raudona

**

Kokia puošni
aguona pražydo
sode apleistam

**

Svyra lėtai
į vieną pusę mano šešėlis
užsnūdo, matyt

**

Ant veidrodžio
nusėda šviesa popiečio
vasara

**

Kokia didelė
rasa ant kiškio kopūstų
rankas nusiplaunu

**

Šešėliai švendrų
vandenyje pasklido
vasaros vakaras

**

Miegas apima
staiga. Ant kelių
katė užšoko

**

Kaip gražiai
šviesa vandeny tavaruoja
dubenį plaunant

**

Mažytis raudonas laumžirgis
ant rankovės mano.
Nejudu

**

Naktis visai.
Dainuoja vaikas lopšinę
savo šuneliui

**

Visas medis -
mažo žvirblelio
sūpuoklės

**

Šiąnakt
tvenkinyje
teka mėnulis

**

Raudonus lapus
noris pririšt prie šakų -
baigias ruduo

**

Kiek žvaigždžių
pasimato rudenį!
Medžiai belapiai

**

Mėnulis
net arbatos puodelyje
rudenį

**

Mėnesiena sode
mėnulio nesant
sniegas

**