Kaip kas berodytų, bekalbėtų, o varnas Golius yra išskirtinės reikšmės paukštis, reikalingas ir Žemei, ir Dangui, tačiau niekam taip labai, kaip šilinių dzūkams. Tai daugiau negu tarp juodų varnų ūmai pamatytas baltas. Ne visur šiliniuose jis vadintas Goliu. Netrumpą laiką nemažai kaimų jį šaukė savo vardais: Šklėriai – Šklėriu, Margionys – Margioniu, Piesčiai – Piesčiu. Nesibodėjo jį savo vardais vadinti ir, tarkim, Randamonių, Darželių, Kabelių, Musteikos sodiečiai. Savas jis ir apylinkėms, esančioms toliau nuo jo gimtojo lizdo.
– Taigi esame Goliaus pupos, – tuoj po mišių, gražią sekmadienio dieną Kabelių bažnyčios šventoriuje pamąstė Tamošius. Pavardę žinau – Kibirkštis, bet jos niekam neprireikė. Anuomet gyveno be pavardės ir mąstė tiesiai į žodį. Mąstė kalbėdamas. Pranui, pabandžiusiam jį prisiminti savo raštuose, jo pavardės irgi neprireikė.
Pasakė Tamošius:
– Rieškučiomis upės neišsemsi,
bet vis dėlto svarbu
ateit prie jos ir pagyventi
prisimenant kaip, kada, kas
pupas
šilinių gliaudė.
Atrodytų, kad reikėtų pasidomėti, pasitikslinti apie kokias pupas prašneko Tamošius, tačiau to irgi neprireikė. Parapijiečiai žinojo, kad Goliaus pupomis Tamošius rodo į šilinių dzūkų sodžius. Ir tai telkė, kaupė jų dėmesį ir varnui, ir sau, išplėtė per jį geografijos ir savęs pažinimą. Žinios gandais ir tiesa pradėjo mėtytisi po visą šilinių dzūkų kraštą, kol pagaliau atsirado juodu ant balto parašyta:
– Skrenda Varnas! –
pritilo giedot vyturys.
– Skrenda Šklėrius, –
paskardeno pušis,
vidur lauko žaliai
apsigaubus skara.
– Skrenda Golius!
Te Dzievas negaili sveikatos.
Šitas paukštis šiliniams tarytum dangus
Jeigu lemta kada mums nebūti,
te už mus net po mūsų
varnas Golius čia bus, –
pasakė Tamošius gal sau,
gal dievams
gal Niekui
Per jį, per varną ir Niekas po truputį įgavo esybės kontūrus, kuomet jis liovėsi būti tuščia vieta, tačiau apie tokią būtį sodresnio peizažo man neteko išgirsti. Tačiau Pranas yra pakalbėjęs, kad, girdi, tas pats Tamošius „ gal sau, gal dievams“ burbtelėjęs:
Užtekėjęs į erdvę šilinių,
po kojomis nesiekia žemės,
„Internacionalu“ kaip pyragu
burnos nežodina.,
Tačiau šis reikalas jau iš kitos operos, kurioje varnas Golius buvo paliktas be rolės, o Prano galvoje „Internacionalo“ mokėsi giedoti dvi papūgos: Nadežda Krupskaja ir Eženas Potjė, džiaugdamos, kad:
kas buvo nieks, tas taps viskuo
Laikas gi, Grigaliaus kalendoriuje įtekėjęs į 2016 metus, buvo dar labiau „ne toks“: ne dykai man atrodė, kad „avižų reikalas“ svarbesnis negu atsiminti kaip? kas? kada? buvo ar samprotauti, kaip galėtų būt ateityje. Tačiau ištis, ko gi mūsų gyvenimuose nepasitaiko. Mano supratimai Goliaus proto nedrumstė. Jam kažkodėl rūpėjo paspirtukas. Apžiūrinėjo jį, tai vienur, tai kitur paglostydamas vienu ar kitu sparnu, o kartais kaip genys, pakalendamas snapu. Galiausiai pasiteiravo:
– Vidini, jaučiu, kad sagos nuo Prano švarko nenudaigojai.
– Sagos? Tu apie ką? Apie kokią sagą kalbi?
Tuoj pajaučiau, kad „avižų reikalas“ kaip mat atslūgo. Golius sužiuro man į akis taip, kad regėjosi, jog iš kompanijos, kuri prieš ankstesnius metus ištiko mane ir Praną, niekur nebuvau išėjęs. Ji vėl kaip tada, o mudu su Pranu – irgi ten. Net atrodo, kad ne atsimenu, o girdžiu, kaip kas ploja, giria, peikia taip lyg anas laikas nebūtų išėjęs. Pranas varto senus užrašus ir netikėtai, staiga vienu ypu juos užverčia taip stipriai, lyg pasirūpindamas, kad jie jam daugiau niekuomet neatsivestų ir nežibintų akių. Arba, kad, dieve neduok, neišsibertų, neišsibarstytų. Neatitraukia nuo jų rankos, bet taria taip it padėjęs ją ant mano peties:
Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
net vyžų iš tavęs – manęs
jau niekas nenupins
ar milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas, jis kartu ir tavo
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.
Tuomet ir aš it iš to paties popierėlio. Labai netikėtai, visai nelaukęs tokios elgsenos, kuri be kontrolės, be savitvardos, kuri pati sau, tačiau be manęs jos, žinoma, negalėjo būti. Tariau:
– Ir balana.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais.
Tegu nedidelis,
bet kas – kad ir dabar –
jį šitokį apvaikščios,
jeigu prireiktų pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
dar manosi, kad tu gali padėti.
Pranui tik to ir bereikėję. Jam skaitant tekstus, liežuvis jo ne taip retai kliūdavo už žodžio, tačiau kuriant tekstą jis buvo lengvas ir eiklus. Tąkart jis taip:
– Ir ne tik tu, širdie...
Giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim...
Na taip, neamžini čia mes
ir amžinybės sau nesiprašom,
tačiau kelionėje suklupus
leisk ištarti aukštą AČIŪ,
o užsimerkus, neužmiršti
kad tu esi.
Tąkart netikėtai mudviejų atsiradusį kūrybinį duetą prireikė netikėtai ir užbaigti. Ir būtent tokia dalia atiteko man:
– O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau duok,
iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia...
– Cha, tai šit kaip atrodo vadinamoji Prano kūryba, kai tu, Vidini, joje neišsižadi savęs, – ilgai neužtrukęs jau proza atsiliepė jis. – Užsirašyk ant kaktos, kad neužmirštum. Tavęs joje daugiau negu manęs Tačiau ir neužsirašius ant kaktos, būtinai ateis laikas, kai būsi priverstas tai atsiminti. Būsi. Ir tai sakau aš, Pranas.
Lyg ir nieko tuomet naujo neišgirdau iš jo. Nei apie ką jis taip ir kodėl taip. Visokių pašnekesių būta ir iki tol. Ir apie tai, kad jis, Pranas, pats to nenorėdamas, vagiliauja pasisavindamas mano, taigi Vidinio, kūrybą ir kad to priežastis yra duotas gebėjimas naudotis telepatijos paslaugomis, kurios atsiranda be pakvietimų. Kad ir kaip besistengtume atsiriboti, pasilikdamas tik su savimi, savyje, tačiau visuomet tai išvirstas į bergždžias pastangos, bergždžią darbą.
– Esu vagis ir ša, Vidini, ša. Savo vardu neturiu teisės pasirašyti nei vieno kūrinio, kurį surandu savo galvoje. Jis jau būna atskiestas tavimi, Vidiniu. Ar tu tai žinai, bjaurusis ančiuk? Fu, kaip nesmagu tokį Praną matyti ar girdėti. Jį reikia laidoti. Ir tuoj pat, nedelsiant. Kad ir jame.
– Taip, taip. Ji reikia laidoti jame. O paskui, palaidojus, eik per Praną, o ten kapai, kapai. Negi persižegnosi kiekvienu ar kiekvieną persižegnosi?
Toks šis epizodas iš tada. Tačiau atsibusti, atklysti iš ten į čia ne iš karto pavyko. Ir man buvo smagu mintyse išgirsti važiuojančią karietą ir girdėti, kaip ten dainuoja (ar gieda):
Tai va, gyvenime puikus,
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietą su jos kryžium..
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.