Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Taigi, sutarta? - tarė kostiumuotas vyriškis iškėlęs ranką.
- Kaip mes ir šnekėjome, tamsta Jogvilai, viskas sutarta, - šyptelėjo vyresnio amžiaus vyras ilga mėlyna tunika ją paspausdamas.
Kambaryje tvyrojo prieblanda, tik saulės spinduliai švietė pro pusiau nuleistas bambukines užuolaidas...

Ir kaip aš patekau į šitą situaciją?
Vat, krentu sau iš stratosferos, o gal mezosferos?
Ne. Tada būčiau išviręs gyvas ir labai labai laaabai skausmingai miręs...
Reiškia, aš troposferoje...
Tai va, krentu sau, vėjas švilpia pro ausis, o jaučiuosi lyg gulėčiau ant minkštutėliausio čiužinio, nors ir žinau kaip nenumaldomai greitai artėja kietas žemės paviršius, kur išsitrėkšiu kaip uodas. Bet čia taip malonu... Reikės savo rūmuose panašią lovą pasistatyti...
Pakračiau galvą. Ne laikas apie tai galvoti - žemė tai artėja!
Ir ko tas Pikulas taip įsižeidė? Aš juk tepaminėjau, kad jis gyvena po žeme. Juk tai panašu į kurmius, ar ne?
- TAI KURIEM GALAM REIKĖJO TAIP PASIUSTI?! - riktelėjau, bet mano balsas ištirpo ore.
Žvaigždės tamsioje mėlynėje atrodė tokios gražios...
Šiaip taip pasukęs galvą pamačiau miesto šviesas...
Che che, gal nusileisiu minkš--
Miesto šviesas?!
- TAI VELNIAS!!!
Aš juk galiu ką nors sužaloti žnektelėjęs ten!
Didžiausiomis pastangomis apsivertęs ant pilvo, nusikabinau nuo diržo žaibo vėzdą. (Gerai, kad visad jį nešiojausi su savimi.) Suėmiau abiem rankom ir iškėliau virš galvos.
Traškėjimas ir lengvas kutenimas nubėgo mano dilbiu, plaštaka ir pirštais.
Galinis vėzdo smaigalys pradėjo kibirkščiuoti.
- Dar truputį...
Pažiro dar daugiau kibirkščių. Ir tuojau žvaigždesp švystelėjo baltos, laužytos šviesos šuoras. Viena jo šakų apsivijo mane nuo galvos iki kojų.
- YAHOOO! - nejučia surikau.
Pats blyksnis dar smarkiau ištįso ir pastambėjo. Panašu, kad jis pasiekė plunksninius debesis.
Pereidamas per įvairius atmosferos sluoksnius, blyksnis kėlė kurtinantį griausmą, lyg per audrą.

Vyriškis su tunika abiem rankom išstūmė priešais Jogvilą tamsiaplaukę merginą, ilgarankove rausva suknele, vidury sujuostą plačia, margaspalviais ornamentais puošta, juosta. Plaukuose ji turėjo du lelijos žiedus.
- Nagi, Milda, pasakyk bent žodį savo sužadėtiniui.
Jogvilas šyptelėjo ir pamojo delnu.
- Ką jūs, tamsta Gaiveni, nebūtina visko taip skubinti. Mes turime pakankamai laiko.
Milda stovėjo nuleidusi žvilgsnį į grindis. Jos veide netvinktelėjo nė vienas raumenėlis.
Viskas šeimos labui. Taip jinai save įtikinėjo. Šeima pati svarbiausia.
Lauke ėmė griaudėti.
Ji mėgo lietų, tačiau dabar šypsenos ji išspausti negalėjo. Kaip ir ašarų, kad jo daugiau tokio, kai vaikystėje nebepamatys.
Visas jos pasaulis tą akimirką žiro į šipulius ir ji buvo bejėgė ką nors pakeisti... Kaip pasipriešinti tėvų valiai?
- Milda, - parėmęs jos smakrą tarė Jogvilas, - nereikia taip nerimauti... Aš tavęs neskubinsiu man atsakyti, bet noriu, kad žinotum, jog tu man labai patinki ir aš neabejoju, kad mūsų vaikai bus tokie pat žavingi.
Griausti ėmė dar smarkiau ir garsiau.
Mildos širdis nuskendo giliausiame tamsos vandenyne. Ji pateko ten, kur šviesa nebegali pasiekti, kur niekas jos negirdi ir nemato. Ji liko vienut vienutėlė. Bejėgė ir atskirta nuo viso pasaulio. Jos širdis ėmė plyšti į skutelius. Ir su kiekvienu trupiniu darėsi vis skausmingiau.
„Geriau aš niekada nebūčiau gimusi... „
- Milda, netylėk, tai nemandagu, - šyptelėjo tamsta Gaivenis, padėdamas ranką jai ant peties, - atleiskite, tamsta Jogvilai, mūsų Mildutė nelabai kalbi. Tačiau ji puikiai mokosi ir yra atletiška. Neabejoju, kad būsite patenkintas.
- Aš viską suprantu, - tarė Jogvilas šyptelėdamas, - jai viskas taip netikėta. Mane juk ji mato pirmąkart.
- Taigi, taigi.
„Nebenoriu priklausyti šitam pasauliui ar šitai šeimai. Ypač žmogui, kurio net nemyliu. „
Milda susiėmė už krūtinės.
- Aš n--
Tą akimirka pralūžo stogas ir šviesos blyksnis žnektelėjo į grindis tiesiai Mildai priešais akis.
Milda ir kiti du apšąlo vietoje.
Smūgio banga išplėšė visiems žemę iš po kojų, sulaužė sienas, statulas, subjaurojo sodą ir visą jovalą išbarstė tolybėn, padarydama negilų kraterį. Į orą pakilo dulkių tumulai.
Atsigavusi ir nusibraukusi nuo savęs nuolaužas Milda prisiartino prie kraterio krašto ir jai užėmė kvapą - viduryje pamatė susigūžusį, nematytą uniformą, primenančią fantastinio filmo kostiumą, vilkintį tamsiaplaukį vyriškį. Rankose jis tvirtai gniaužė neįprastą delno didumo objektą su smaigaliais abiejuose galuose.
Tačiau fantastiškiausia buvo tai, jog jis kabojo ore! Per gerą metrą nuo žemės. Iš po jo dar rūko garai.
Vyriškis sukosėjo ir išsitiesęs žnektelėjo žemėn. Ir daugiau nebejudėjo. Rodės net nekvėpavo.
„Nejau tai lemtis? „

Smūgis buvo daug stipresnis, negu tikėjausi. Nemaniau, kad neteksiu sąmonės.
Nelemtas Pikulas! Atimti mano teleportą ir išmesti iš laivo. Dar tokiu veidu: „Jei grįši, pakasiu! „ Visai išnaglėjo! Aš jam tai dar priminsiu, net jei ir avatarą teks pakeisti.
Matyt į šipulius sugrioviau čiabuvių namus... Na, inžinieriai ir valymo komanda vėliau viską sustvarkys.
Bet atmintį visiems teks man pratrinti... Ech, tikras galvos skausmas.
Visgi man pasirodė ar prieš netekdamas sąmonės nemačiau netoli stovinčios gražuolės rausva suknele?
Che che. Svajok toliau, Baalai, tu juk ne mangoje. Tikrovėje tai pernelyg reta.
Taigi, geriau jau ramiai sau atsipūsiu...
Tačiau tada, man dar buvus šiltoje ir jaukioje tamsoje, mano dėmesį patraukė kvapas. Nepaprastai malonus gėlių kvapas. Priminė lotosą ar kažką panašaus. Mūsų kolonijos sode tvyrojo panašus kvapas. Todėl jį labai mėgau...
Po galva jaučiau kažką minkštą ir šiltą. Ir labai jaukų. Bet tada kaktą palietė velniškai šaltas ir drėgnas daiktas. Visa nugara nuėjo pagaugais.
- Ei! Kas per v--? - surikau nusiplėšdamas jį nuo savęs ir vos nepašokau ant kojų.
Laimė, paklausiau nuojautos, raginusios gulėti.
Virš manęs buvo palinkusi tamsiaplaukė gražuolė. Jos didelės akys ir nuostabos su baime iškreiptas veidas vėrė mane kiaurai. Jos plaukuose buvo pora baltų gėlių.
- Vau... - nejučia man išsprūdo.
Ji buvo pasiguldžiusi mano galvą sau ant kelių.
Jos viena ranką jaučiau sau ant peties, o kitą ji buvo atitraukus lyg būtų kas įkandęs.
„Nejau?.. Nejau tai meilė iš pirmo žvilgsnio? „ - tada dar pagalvojau, bet nieko nepasakiau.
Buvau tiesiog jos pakerėtas.
- Tai štai kur tave velnias nešė, - tarė iki skausmo pažįstamas bejausmis, bet su susierzinimo gaidele, balsas.
Pakėlęs galvą pamačiau kraterio pakraštyje stovintį Enlilį. Jo veidas buvo akmeninis, o akys taip ir klykė: „Tu man atsibodai! „
- Enli! - sušukau išsišiepęs. - Atėjai manęs gelbėti?
Kaip jo nepaerzinsi tokiu atveju?
- Ts, - šio akyse jau degė kankintojo liepsnos, - matau dar vienai kvaišai apsukai galvą.
- Enli, nebūk toks beširdis. Ji mane slaugė, kol buvau be sąmonės.
- Ir kodėl taip atsitiko?
- Na, aš mažumėlę apsižodžiavau su Pikulu...
- Mažumėlę, sakai?..
- Che che...
Nors švietė saulė, o dar ir žemė neatvėso po mano nusileidimo, bet oras staiga labai atšalo. Net buvo galima matyti juodą rūką pasklindant po griuvėsius.
- Ir kodėl Odinas amžiais mane siunčia tavo košę srėbti? - Enlilis susiėmė už galvos.
- Enli--
- Nekalbėk su manimi. Nė žodžio. Net nečiaudėk mano pusėn.
Jis išsitraukė iš kišenės laikrodį primenantį daiktą ir metė man.
- Čiuožk iš čia.
Tai buvo nešyklė. Ir dar su mano emblema. Pilnai pakrauta baterija.
- Pikulas grąžino, - pridėjo Enlilis, - pagaliau nusiraminęs.

Šarvuotasis viena ranka pačiupo atvykėlio mestą daiktą ir pažiūrėjęs į jį išsišiepė. Nors Milda nė žodžio nesuprato, ką jie kalbėjo, tačiau atrodė, kad jiedu pažįstami.
Šarvuotasis aimanuodamas atsistojo ir prisikabino prie diržo rankoje gniaužtą smailų dvigeležtį peilį primenantį įrankį ir sugniaužęs rankoje atvykėlio perduotą daiktą pasisuko prie klūpančios Mildos. Tada priklaupė ant vieno kelio ir paėmė ją už rankos.
Nors jis ir buvo svetimšalis ir atrodė pavojingas, tačiau Milda nejautė jokios baimės, jokio jaudulio ar nerimo. Bet jos širdis vėl ėmė gniaužtis. Ji jautė, kad mato šį iš dangaus nukritusį žmogų paskutinį kartą ir, kad rytoj visa tai atrodys kaip sapnas. Ir jinai vėl liks su kostiumuočiu.
- ... - šarvuotasis besišypsodamasis pradėjo kažką sakyti, bet tuojau sustojo ir įdėmiu žvilgsniu ėmė skrosti Mildai veidą ir akis. Jo šypsena bemat išgaravo. Po akimirkos jis pasisuko į kraterio šlaitu bežingsniuojantį bendrą, - ...
Kas nutiko? Kodėl jis taip į ją pažiūrėjo?
Mildos širdis pritvinko dar didesnės baimės. Dabar svetimšalis tikrai ją paliks. Kam reikalinga tokia našta kaip ji?
Tas sustojo. Jie vėl apsikeitė keliomis frazėmis ir bendras nusikabino nuo diržo nedidelį krepšelį ir mestelėjo šarvuotajam. Tas jame pasirausęs išsitraukė du akmenėlius ir vieną įspraudė Mildos rankon, o kitą sugniaužė pats.
Jo rankos buvo tokios šiltos... Tokios minkštos, nors jis ir vilkėjo pirštines.
- ... - žvelgdamas Mildai į akis jis pradėjo šnekėti su pauzėmis, - ... supranti?.. Ar dabar mane supranti?
Mildos širdis liuoktelėjo aukštyn. Ji išgirdo suprantamą kalbą! Nors žodžiai buvo svetimi, tačiau jai tai nerūpėjo.
- O! - tarė šarvuotasis, - Suveikė! Iš tavo žvilgsnio matau, kad mane supranti.
Milda nevalingai linktelėjo.
- Pirmiausia, noriu padėkoti už tavo pagalbą man išsijungus ir atsiprašyti už padarytą žalą.
„Kas tu? Ar tu tik sapnas, kurį dabar matau? „
- MILDA! - iš griuvėsių gelmės atsklido tamstos Gaivenio balsas, - NESIARTINK PRIE TO ŽMOGYSTOS!
- Antra ir svarbiausia, ar nori keliauti su manimi? - tarė jis nė nešyptelėdamas, o tik įdėmiai žiūrėdamas jai į akis.
Milda negalėjo patikėti savo ausimis. Negalėjo taip būti! Tikrovėje taip nebūna! Nejau kasnors gali ją išlaisvinti?
- Keliauti kartu? - paklausė ji tyliai.
- Aha. Į mano miestą. Tolimame ir gražiame krašte. Ten gyvena pakankamai išmintingi ir geri žmonės.
Jos mintys vis dar atsisakė tikėti saldžiais svetimšalio žodžiais, tačiau širdis veržte veržėsi paskui jį. Keliauti tolyn nuo šitų namų, šito miesto, šitos šeimos... Ir niekada daugiau jų nebematyti...
- Taip, - tarė Milda.
Pagaliau. Ji taip seniai laukė, kol ją kas nors išlaisvins...
Svetimšalis šyptelėjo ir nubraukė jos skruostu riedėjusią ašarą.
- Reiškia, sutarta, - tarė jis ir atsistojęs padavė ranką Mildai. - Paskui mane, gražuole.
Ji prisišliejo prie savo nepažįstamo, iš dangaus į jos gyvenimą nukritusio svetimšalio ir užsimerkė. Dabar ji pasiruošusi keliauti bet kur, tik kuo toliau nuo čia.
- MILDA, KĄ TU DARAI? - suriko tamsta Gaivenis. Jo žingsnių aidas aidėjo tarp griuvėsių. - NEDRĮSK NIEKUR KELIAUTI! TU TURI PAREIGŲ!
„Atleisk, tėti, bet aš pati noriu rinktis kaip man gyventi, „ - Milda neturėjo jėgų ištarti to garsiai. - „Tikiuosi vieną dieną tu mane suprasi. „
Svetimšalis ją apkabino ir paspaudė rankoje laikytą prietaisą.
Mildos kūnu nuėjo adatų banga, kurią užgožė stipriausio sūkurio pojūtis, it juodoji skylė siurbęs visą aplinką savęsna.
Pokšt! Ir abu pranyko lyg žemėn prasmegę. Teliko krateris ir  buvusių Gaivenio rūmų griuvėsiai.
2016-07-03 02:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 17:02
Aurimaz
Darbelis toks pasakiškai naivus, kad verčiau žiūrėti "Seilėtekį" dar kartą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-05 11:17
pikta kaip širšė
žinau, kad aš bjaurybė, bet gal gali paaiškinti kas tavo kūrinyje yra originalaus?
tekstą konstruoji taip, lyg filmuotum, o ne rašytum. minėti sąsajas su Toru (filmu) būtų net per daug banalu, o per nevalią tekinamų gražių mergelių istorijoje tiek ir tiek. panaudojai pasaulio dievų vardų katalogą? nu ok, o daugiau kas gero?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą