Lengvai, veidrodinio ežero paviršiumi, nuplaukė mintys ir "tuptelėjo" vienatvėje - stebėdamos ganykloje arklį, ramiai rūpšnojantį žolę...
,,...Kampas šis pasaulio labai mažas,
Dar mažesnę vaidinu čia rolę...."
Vienatvė... ji - visiems tokia nyki:
,,... Keistas jausmas lyg norėtųs guostis,
Gąsdinti visus... O gal palaukti?
Gunta mane kiarai permato! Viename seminare lektorė davė daug atskirų žodžių, iš kurių reikėjo sudėti rišlų tekstą. Parašiau šį eilėraštį... pradžioje nesupratau iš kur tas laikinumo jausmas parėjo. Po mėnesio teko gultis ant operacinio stalo. :(
nu jau, nei tamsus nei langas-jei Lietus. (vėjas šiaušia, nėr lango) o jei jau tamsus ir kaip langas ) tai nėr vėjo ir lietaus. tegul vėjo gatvė, bet lietus... ratilai ratiliukai...
pritemtas "sugudrautas-sukaltas" tekstas, bet yra potencialas, kad įgysite techniką ir gal tada neišsikalinėdamas (teksto autoriau) ir negudraudamas kursite :)
+3
beje, daug veiksmo vidinio-minčių net apie vaidmenį pasaulyje, kiek jis pirmaplanis ar antraplanis, ar masovkė pasaulyje tapomame- labai juk jau tolimas vidinis veiksmas, jis aktyvus, svetimas ne artimas melancholijos būsenai :)