Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nevaldomas “Purpurinis sakalas” lėtai dreifavo link Jupiterio. Šiek tiek prašovei, mažule, pagalvojau aš. Dabar pasilinksmink pragare, Džeirude Vu!
    Apskaičiuota “Sakalo” trajektorija mano ekrane finišavo juoda dėme Jupiterio atmosferoje – vadinasi bazinis procesorius nusibaigė ir dabar tos kalės kreiseris sklendžia tiesiai į pragaištį. Gaila, o galima buvo prisikabinti šitą lauželį ir nubuksiruoti Ganimedo pirkliams. Triumo perkraustyti taip pat nespėsiu. Na ir tiek tų žinučių, ko neprivalgei, sakant… Guodžia tik mintis, jog pamišėlė Vu taip ir neįvykdys seno pažado sušokti džigą viršum mano antkapio.
    Aišku, lysti į pasmerktą laivą - ne itin protinga mintis. Bet, dievaži, ne mano jėgoms atsisipirti tokiam malonumui. Šiaip ne taip tvardydamas nekantrumą priartėjau ir pasiekęs jungties distanciją iškleidžiau koridoriaus rankovę tiesiai į avarinį “Sakalo” liuką. Negaišdamas brangaus laiko pagriebiau pistoletą ir visraktį, ir išskubėjau mėgautis reginiu.
    Liukas atsidarė iškart. Ne todėl, kad geras visraktis ir ne dėl to, kad turiu jūreivio Popajaus letenas, che che… Žodžiu sklendės pasidavė be kovos, matyt užlinko ne tik bazinis procas, bet ir avarinis šitos geldos blokas. Net nereikėjo laužti kodų ir kitos painiavos -  įėjau į “Purpurinį sakalą” kaip vienatinis jo viešpats ir valdovas.
    Na gerai, ant tiltelio nėra kas veikia - visa vairinė permalta aukštyn kojom. Tikėjausi prigriebti bent jau laivo maršrutinę bazę, bet pultas šturmo neatlaikė, o knistis nuolaužose ieškant išlikusių čipų - nebėra tiek laiko. O čia dar Džeirudė keistai atilošusi krėsle, pusiau nutraukta galva, sustiklėjusiomis, viską sekančiomis akimis. Ten, kur buvo jos šturmano krėslas, dabar garavo metalo nuolaužų ir faršo krūva. Pasakysiu atvirai – dvokė kaip tikras šūdas.
    Mėgauti tai mėgautis, bet mane ėmė lengvai pykinti ir didelio džiaugsmo kažkodėl nebuvo. Be to, gyva kapitonė Vu, kiek pamenu, atrodė padoriau. Nedaug, bet vis dėlto. Jau nekalbu apie jos šaulį šturmano kėdėje, pakliuvusį į pačią kryžminės ugnies mėsmalę.
    Okay, varom toliau. Kapitono kajutė: lova atversta poilsiui, ant grindų tuščias butelis stipraus gėralo, dar vienas ant lovos. Taip pat tuščias. Ant stalo numesta liemenėlė, marmeladu išterliotas rantytas žmogžudžio peilis ir nebaigtas sumuštinis su sūriu. Išverčiau visus stalčius – nei per nago juodymą nieko vertingo. Nebent pora atsarginių apkabų. Ir tai viena pustuštė. Nušveičiu į kampą, sau pasilieku tik pilnai užtaisytą.
      Aha, šaulio kajutė! Kaip gi ten jis - Diksonas ar Nikolsas? Tiek to, nebespėliosiu, - tiesiog šaulys iš “Sakalo” ir nebėra čia ka pridurti. Ir visi, per tūkstantį parsekų aplinkui, jau žino apie kokį šunsnukį eina kalba. Prieš tokį retą niekšelį nublanksta, net ir jo pagarsėjusi kapitonė.
    Einam prie reikalo. Na ir ką gi mes čia..? Aham aham, ogi nieko, po paraliais! Tuščia! Net akis niekur neužkliūna. Prakeiktas pedantas! Visai iš kitokio molio, šitas ramaus snukelio sadistas. Visai kita padermė, nei jo tarpgalaktinė šliundra.
    Į trečią kajutę užmečiau žvilgsnį įsitikinti, kad ji tuščia ir tvarkinga – kitaip tariant paruošta atsitiktiniam keleiviui, ar panašiai. Vis dėlto mano žvilgsnis šį kartą sustingo pamatęs šį bei tą netikėtą. Keleivis vis dėlto buvo. Žvelgė į mane metalo spalvos akimis ir visas drebėjo. Liesas berniūkštis buvo prirakintas prie stalo jėgos antkakliu ir prispaustas užvirtusios sieninės spintos. Pačioje sienoje žiojėjo pramušta didoka skylė, o vaiką laimingai užgriuvusi spinta buvo skersai išilgai suvarpyta nuolaužomis ir skeveldromis.
    -Kad tave meteoritai!!!
    Įsižiūrėjęs nustėrau, ir jei ne tokios aplinkybės, būčiau davęs kepurę pridergti, kad mane dabar kažkas mausto ir krečia juokus. Papurčiau savo puodynę, netikėdamas tuo ką matau, ir išsikeikiau gerokai riebiau. Trumpai taip, bet labai nuoširdžiai. Nei velnio nepalengvėjo. Iš kur gi jie nugvelbė tokį jauną sijarį!?
    Taip, žinojau kas jis. Tiksliau žinojau kodėl jis čia, o visa kita neturėjo reikšmės. Tai štai kodėl Džeirudei šitaip ėjo korta pastaruoju metu.  Kur tik nepasisuk, per vargus iššniukštinėk apie krovinį be didesnės apsaugos, o ji su savo Džeksu ar Džoksu, velniai jo nematė, jau bus prasisukus, tik dūmelis parūkęs link Kuiperio platybių. Ir gaudyk tada vėją tarp ledo kometų ir jų uodegų. Tai štai kur ta sėkmės paslaptis!
-Dabar tu mane pasiimsi? – paklausė sijaris, kažkaip beviltiškai, o aš iškarto atrėžiau: „Tai ne! Paliksiu čia, galvoji? “
    Ir tik tuomet, kai vaikis pasimuistė antkaklyje, supratau ką jis turėjo galvoje. Na ir velniop, tegul galvoja ką nori. Dabar reikia skubėti - „Sakalui“ jau tuoj galas.
    Berniūkštis drebėjo, vis numušdamas antkaklio nustatymus, o aš vis terliojausi su visrakčiu. Tuo tarpu kreiseris lėtai, bet užtikrintai dreifavo Jupiterio link – dar bent kiek, ir jau atmosferos žabangai.
      Mes suspėjome. Perbėgome į mano lengvutę korvetę kaip tik tuo metu, kai “Purpurinio sakalo” sklendimas planetos orbitoje perėjo į lėtą, nebegrįžtamą krytį. Pasisekė, velniai rautų! O kitaip ir būti negalėjo. Aš pažvelgiau į sunkiai kvėpuojantį vaiką atsirėmusį į tuščią šaulio krėslą - matyt ilgokai jį laikė patupdę ant grandinės, visai be jėgų varliūkštis.
-Sėsk, - paskiau, kai jau bent kiek atsigavo. – Vis tiek šaulio neturiu.
    Vaikis užsiropštė į krėslą, jo krūtinė vis dar sunkiai kilnojosi.
-Tu mane išgelbėjai.
-Nebespank, okay?
-Juk tu mane išgelbėjai? - vis dar dusdamas vaikis pažvelgė į mane apsiblaususiu, keistu žvilgsniu. Tarimas buvo taip pat keistas, lyg dainuotų ar kalbėtų per miegus.
-Pabūk dabar ramiai, - pasakiau ir pasisukau į pultą.
      Kybojom virš Jupo dar kurį laiką. Likau orbitoje, nes norėjau įsitikinti, kad „Purpurinis sakalas“ sėkmingai pasiekė ekrane punktyrais numatytą juodą tašką ir ten užbaigė savo tamsią istoriją. Norėjau užtikrintai žinoti, kad Džeirudė Vu ir tas jos Kolinsas ar Rolinsas, stebuklingai neprisikels pačiu netinkamiausiu momentu ir neišdygs priešais už kokių metų ar dviejų. Stebėjau, kaip „Sakalas“ užsiliepsnoja atmosferoje, sekiau vis silpniau blykčiojantį tolimą tašką, kol bent menkiausia jo užuomina pranyko velniop.
Galvojau apie berniūkštį. Tokia pažintis turėjo daug pagundų ir galimybių.
-Na ir ką? – paklausiau. - Kur skrendam?
    Sijarių vaikis paskersavo atsargiai, dabar jo akys atrodė įprastai pilkos. Tupi susirangęs krėsle, apsikabinęs rankomis liesus kelius, apaugęs gaurais kaip Mauglis – pats paprasčiausias berniūkštis. Netgi aprengtas taip pat, kaip rengiasi Žemės ir Deltos, ir Safyro vaikai. Nors ne - Safyruose karšta, ten džinsų niekas nenešioja.
-Kuo vardu?
-Džiurajus Aja, pone.
-O aš Rėjus, - iškėliau ranką, kad jis pliaukštelėtų savąja, bet vaikis tik dar labiau susitraukė.
-Tai kur traukiam, Džiu? Arčiausiai dabar Marsas ir Žemė.
-Nežinau, pone.
- Nustok, po velnių, su tais ponais! Okay?
    Vaikis linktelėjo ir dar labiau susigūžė.
- Į Deltą įkrovos mums irgi užteks, - garsiai svarsčiau išsidrėbęs priešais pultą, susimetęs rankas už galvos. - Jeigu pakeliui pasipildom pas loksus, dar galim pasisvečiuoti Uoloje, arba kuriame nors iš Safyrų. Viename iš didžiųjų - turiu draugę, galėtume aplankyti. Jai patinka vaikai. Pati turi dvejetą. O ir man ne pro šalį būtų išmest inkarus kelioms dienelėms. Kur nors atokiai nuo didžiųjų kelių.
-Jūs gal klajoklis? Na, kaip ta moteris...
-Kapitonė Vu?
-Aha.
- Klajoklis! Cha cha! – Nusijuokiau ir skėstelėjau rankomis. Ką jau čia bepasakysi, esu kas esu, gi ant marmuzės parašyta.
-Tuomet jums irgi reikia sėkmės, - suniai iškvėpė vaikis vis dar kamuojamas bėgimo dusulio.
-Apseisiu ir su savąja, -numojau. -  Geriau sakyk man „tu“. Ir dar sakyk, kur skrendam? Juk žinai, mums klajokliams, visi keliai tinkami.
    Berniūkštis, regis, nepastebėjęs mano juoko, kiek perbalo ir įsitempė, akyse blykstelėjo sidabras.
- O į Ksitakė gali?
- Bet juk čia pasaulio kraštas, vaikeli! – nudžiugau ir pasisukęs krėsle pliaukštelėjau delnu per pultą ir sukomandavau:  – Klu-Krydo Spiečius - kvadratas trys-aštuoniolika - Ksitakė!
    Ekranas sumirgėjo, išmėtė po visą tiltelį ugneles-žvaigždes. Dryžuotas Jupiteris pakibo priešais akis. Nubėgo galimų trasų punktyrai. Už poros dienų būsim. Tuo atveju, jeigu nersim per Bazę-Septyni.
    Per Septintąją skristi nenorėjau. Pripėdinau ten stipriai ir niekas dar neataušo. Antrą vertus, su manimi juk tikras sijaris - gyva sėkmė! Čia gerokai stipriau, nei bet kokia apsauga...
- Nereikia pro septintą, - vaikis ryžtingai papurtė galvą, tarsi iš anksto regėdamas kas mūsų ten laukia. Jo akyse vėl suspindo sidabrinės liepsnelės.
- Galim kitą maršrutą?
- Kaip pasakysi, - nusijuokiau ir pasikasiau pakaušį. – Tuomet galim pro  Safyrą, bet prieš tai stojam pas loksus įkrovai, tada Mistika ir Bazė-Du. Taip tinka?
-Turbūt...
    Vadinasi nutarta. Atsilošiau krėsle ir suplojau rankomis.
-Valgyti nori?
-Labiau miegoti.
- Tuomet žingsniuok į mano kajutę. Laisva pas mane tik šaulio, bet ten užversta priplėštais grobiais. Auksas, žinai, deimantai, seno šaulio skeletas...
    Berniūkštis šyptelėjo. Apie piratus jie vis dar skaito mokyklose. Nors auksas ir deimantai seniai jau beverčiai,  šitas kvailas pokštas man vis dar išdega su panašaus amžiaus publika. Prisiminiau, kaip krykštauja Lyjerės vaikai, kai pasakoju jiems visokias piratų istorijas. Turiu jai švytinčių Kalistos akmenų vėrinį. Dabar palvojau - tikrai ne prošal būtų užsukti į Tau-Ketvirtą, žydriausią ir vėsiausią iš visų Safyrų. Ir berniūkštį prablaškys padaužos Lyjerės dvyniai.
-Gal galima čia, - vaikis linktelėjo į šaulio krėslą. – Galiu čia likti?
-Jokių bėdų, varyk, jei taip nori.
    Po minutės ar dviejų varliūkštis jau miegojo. Jo krūtinė tankiai kilnojosi, girdėjosi sunkus kvėpavimas.  Negražus toks kvėpavimas ir dar tas kosulys per miegus. Labai keista -  girdėjau, sijariai niekuomet neserga. Priėjęs arčiau, paliečiau sensorių ir krėslą apgaubė šilumos šydas.
  Tiesą sakant, šiandien įvyko daug keistų dalykų. Varganos, mano korvetės šaudyklės, sudraskė kovinį Džeirudės kreiserį. Papasakok – niekas nepatikės. Jei tie išgamos nebūtų užspeitę į kampą, niekada gyvenime nestočiau į atvirą mūšį. Mano senasis gerasis „Pleištas“ - greičiau tarpžvaigždinis sprinteris, o ne sunkiasvoris čempionas. Dievaži, jau buvau sukalbėjęs maldelę.
    Sijarių vaikas - dar labiau neįprasta. Esu juos matęs tik spalvotuose paveikslėliuose ir girdėjęs daug nebūtų dalykų, bet gyvai... Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris drįstų girtis juos matęs. Jie, kaip kokie sniego žmonės senajame pasaulyje – visi kalba, bet niekas niekada nėra regėjęs. 
    Vis dėlto keisčiausias ir vertingiausias radinys dabar stovėjo užrakintas hermetiniame „Pleišto“ kajutkompanijos seife. Jis buvo  užsandarintas dviejų pėdų aukščio titano kolboje. Nusitvėriau paskutinę akimirką išbėgdamas iš krintančio „Sakalo“. Už šitą  galima gauti mažų mažiausiai naują kreiserį – tokį, kaip Džeirudės arba dar geresnį. O dar galima gauti ilgus metus Angerano bokštuose, jei su šiuo kroviniu pričiuptų Galaktikų Konglomerato pakalikai. Bet nėra ko jaudintis dėl tokių mažmožių, man jau seniai šviečia iki gyvos galvos, netgi tose sistemose, kurių dialekto neišverstų „Pleišto“ borto kompiuterio kvantinės smegenys.
    Priėjau arčiau šarvuoto stiklo. Dviejų pėdų aukščio inde, paralyžiuojančiose dujose teliuškavosi žalias, kaip salotos lapas šėtonas. Net užmigdytas Geritanijos uodas atrodė labai jau nedraugiškai - vis žiovavo pilna aštrių it stiklo šukės dantukų burna ir plūduriuodamas skaidriame skystyje pleveno milžiniškais sparnais-dūzgiais. Kurgi, po paraliais, tave velnias nešiojo, kapitone Vu?
    Vaikis kažką sumurmėjo sapnuose ir apsivertė ant šono. Per nugarą jam nuėjo pagaugai, net matėsi per marškinių medžiagą. Papurčiau sunkią makaulę, matyt ir man reikėtų numigti, visokios klejonės lenda galvon. Įsitaisiau patogiau, kojas užkėliau ant pulto, o rankas senu papratimu pasikišau už pakaušio.
    Štai taip - neskridome per Septintąją. Įdomu, kaip ten mums pasisuktų reikalai - nelemtoje bazėje numeris septyni? Taigi, kad mums... Ir vis dėlto neprašysiu tavęs likti, sijari. Net ir mėnesiui-kitam. Žinoma, sėkmė man dabar visai ne prošal, bet aš juk ne toks, kaip ta mirusi kalė Vu! 
    „Pleištas“ skrodė erdves nerdamas kirmgrauža link Lokso asteroidų sankaupos. Nurimus kosuliui, Džiu tyliai siurbčiojo ir dūsavo per miegus, aš žiūrėjau į laikrodį, galvojau. Mano laikrodis - su tokiu nedideliu triukeliu - jis  turi apsaugantį veidrodinį paviršių, žiūri į valandas ir matai savo snukį:  įprastai aptalžytą, kartais niūrų, kartais netgi patenkintą. Bet susimąstęs, kaip dabar – didžiulė retenybė. Žiūrėk Rėjau! Žiūrėk ir įsimink – štai koks tu, kai protingos mintys neatsiklausę lenda į tavo vėtytą ir mėtytą kibirą.
    Sijaris – vertingas prizas, tas tiesa. Kosmose be sėkmės nei žingsnio, o varliūkštis – bet kokios sėkmės garantas. Būtum bent kažkiek vyresnis, Džiu, pakalbėtume dalykiškai. Žinau, kad sukirstume rankomis – tu, geras vaikis, iškart matosi. Bet nuskraidinsiu tave Ksitakėn ir dink man iš regėjimo lauko. Ir neleisk savo sidabrui manęs gundyti, velniai tave rautų! Bet gelbėk mus nuo pikto...
2016-06-28 20:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 16:59
Aurimaz
Geriau nei dabartinis rašyko vidurkis. Vilčių yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-09 10:29
Lengvai
Gana neblogai parašyta, matosi, kad autorius turi šitą istoriją ir daug jos konteksto galvoje. Skaityti buvo visai įdomu.

Didžiausias minusas - gramatika ir stilius. Net turint galvoje, kad pasakotojas yra pagrindinis veikėjas, kalba yra per buitiška. Ir visas reziume pabaigoje atrodo kiek dirbtinai čia įkištas, kad skaitytojas gautų daugiau informacijos.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-08 14:34
Sportbatis
Viskas čia yra labai puiku ir labai gerai pataiko į kosminio kiberpanko žanrą (ir dargi kaip tik sutampa su "Dark Matter" bei "Killjoys" antrų sezonų pasirodymu, taigi, the more sci-fi, the better).

Man, priešingai nei sporai, svarbi kūrinio visuma, na ir nepaisant ten kažkokių smulkmenų (jos dėl to ir yra smulkmenos) - visumos čia niekas nesugadina.
Žinot, kartais gyvenime aplanko toks egzistencinės kančios jausmas - kai įsijautęs žiūri gerą filmą ar skaitai gerą knygą, ir ateina kaimynas papist proto kad tavo katinas jam darželį prišiko - gaunasi toks žiaurus ištraukimas įš įliuzijų pasaulio, kaip žuvies iš prūdo. Tą daro ne tik kaimynas bet ir skaitomo kūrinio klaidos - stiliaus, logikos ar paprastos gramatinės.
Tai vat šitame kurinyje man nėra kažkokių dalykų kurie ištrauktų skaitytoją iš įsivaizduojamo kūrinio pasaulio. Ir tas jau savaime yra didelis pasiekimas.
Lengvai ryjamas tekstas, neišsidirbinėjimai su eilutėmis ir pastraipomis, nešokinėjimai nuo flashback'ų prie dabarties, visiškas klišių naudojimas, na ir šiek tiek intrigos - ko dar gali reikėti gerai kosminei operai? :)

Prie ko jau ko, bet nematau prasmės kabinėtis prie uodo vertės - pabandyk įsigyt juodajį raganosiuką, tikrai nusipirksi jachtą už tokią pat kainą, na ir patranką gal primontuos, tai ir bus kreiseris. Laikrodis taip pat nestebina - laiką juk reikia kažkaip matuoti, nesvarbu kokioj eroj gyventum. Dėl pavadinimų, juos vėlgi galima paaiškinti laiko ir reiškinių cikliškumu. Dabar iš naujo ekranizuojami 50 metų senumo filmai, interneto dėka prisimenami ir plinta seni bet universalūs posakiai. O Salotos, kaip galinčios puikiai augti hidroponikoje, veikiausiai taps žmogaus ekspansijos į kosmosą palydovu.

Galų gale, dėl saviraiškos. Tą manierą dažnai naudoja autoriai, kurių personažai yra "kieti kiberpankiniai šikniai" (iš lietuviškų atsimenu Rolando Petkevičiaus "Pjūvį" (Geriausia Lietuvos Fantastika 2001) - dėka šitos manieros jis net gavo apdovanojimą už nepaprastai įtaigų apysakos vaizdingumą). Taigi, čia autorius vėlgi laikosi daugiau mažiau standarto (ar klišės - kaip pažiūrėsi).

Duodu penkis.

(P.S. Mano vertinimas gali būti kiek šališkas, nes kosminėms operoms jaučiu daugiausiai silpnybių. Pats seniai norėjau pradėti kokią kosminę operą, bet prisižadėjau sau, kad kol nepabaigsiu kas jau pradėta, nelįsiu prie naujų temų.)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-04 14:47
pikta kaip širšė
Nugi pagalvokim: ką aš išmanau apie gravitaciją, kreiserius, bazinius procesorius ar pistoleto panaudojimo pagal paskirtį kosmose galimybes? Apytiksliai vidutiniškai nieko :-) tai va apie tai ir nekalbėsiu.

Pradžia šiek tiek užvelta, nes susidaro įspūdis, jog veikėjas pats yra tame pasmerktame laive. Aiškumo neįneša ir pirmosios pastraipos skyryba. Iš esmės kaip ir nieko labai blogo, tiesiog taip toks lengvas bardakėlis. Po to viskas gana tvarkinga ir gražu iki kosminio paradokso „užvirtusios sieninės spintos“ :-) Ta prasme ta sieninė spinta su visa siena užvirto, ar išsirovė? Nu čia taip tik – negalėjau praleisti nepatyzinus ;-)

Dar gal kiek abejotinai skamba Geritanijos uodo vertė. Pusmetrio nesiekiantis vabzdys kainuoja kaip kosminis laivas? Nu gerai, gal iš to bimbalo galima išfiltruoti kokią dievišką substanciją – negali žinoti, bet vis tiek keista kaip ir laikrodis veidrodiniu paviršiumi: o jis rodo kokį laiką? Marso, Paukščių tako ar šiaip vietinį Grinvičo? Nu ok, su šiuo pastebėjimu prisikasam prie kito, mane pačią žiauriai pjaunančio: kai rašai apie laike, erdvėje ar technologiškai nutolusius pasaulius yra baisiai sunku su visokiais palyginimais, keiksmais ir kitomis detalėmis. Tarkime abejotina, kad po N-šimtų metų šios galaktikos gyventojai vis dar žinos, kas toks buvo Popajus arba naudos tokius pasakymus kaip „būčiau davęs kepurę pridergti“ / „Papurčiau savo puodynę“ / „apaugęs gaurais kaip Mauglis“ / „spalvotuose paveikslėliuose“ ir galiausiai toks gražiai žalias „salotos lapas“ – sakote šios lapinės daržovės vis dar bus populiarios?

Tai va čia tokia smulkmė. Esmė mano nuomone yra nebloga. Šiek tiek trūksta sklandumo ir gal kiek perlenkta su Rėjaus saviraiška. Vietomis man lyg ir atsiranda perspaustumo, nenatūralumo pojūtis. Lyg vienas pats sau klajodamas po tuščią kosminį laivą vyrukas trūks plyš stengtųsi galvoti taip, kad jei kas nugirstų jo vidinį monologą, tai būtinai pagalvotų, kad va čia tai tikras kietuolis – smarkuolis. Kita šio klausimo dimensija, jau lenkianti link filosofijos yra pats tipažo pasirinkimas. Tas vienišas, sarkastiškas ir nuožmus, niekšus žudantis bei nekaltus vaikelius gelbėjantis, klajoklis toks jau išeksploatuotas pasirinkimas... Nuo vesternų ir Clinto Eastwoodo iki Rydiko. Galbūt būtų įdomiau, jei jis turėtų kažkokio unikalumo, nematytų spalvų.

Tai va – tiek tų mano minčių. Šiaip skaitėsi lengvai ir sprangu nebuvo, tad viskas, ką čia priskrebenau yra daugiau taip tokie pamąstymai, nei labai jau rimta kritika ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-29 23:27
ieva3003
Yra kiek erzinančių dalykų, bet tikrai norėsiu skaityti toliau, jei rašysi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-28 20:23
0000
labai nelabai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą