mes matėme dukras ir nelaimingą vyrą
kuris kristalinį stulpą liečia atminimui
matydamas stebuklą bet
nesuprasdamas jau nieko
apgaulės krūmai apgaulės uogos
dvižindė sėkla prie ir už krantų
upe sunokimo lėto
apgaulės miegas paguldo lėlę
ir tiktai tikros yra jos vidutinio
ilgio garbanėlės kraštuose
nusvyrančios apynio virkštelėmis
kažkuo tarytum nesvarbi
įvaizdžio detalė
net akys jos kažkaip nesavos
tikri neatidangstomų langų miražai
kaip dykumos kuriose kaulais sninga
o iš po sniego kalasi pasauliai nematyti
bet kažkuo prasmingi
mes kartu ėjome iš sodomos miesto
pralenkėme lotą neatsigrįžome
bet matėme pasistiebusią jo žmoną
tarpe balto ir tarp nesančiojo luotų
įkalintą visose įmanomuose sielos ir
kūno koordinačių hiperboloiduose