Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ką tik įvykęs „Brexit“ parodė, jog nugalėjo emocijos, o žmonės biuletenyje pažymėjo „leave“ langelį taip pačiai, kaip paspaudžia „like“ mygtuką facebooke. Tai yra pagauti tos akimirkos emocijos ir ne pagalvoja. Vienas pagrindinių argumentų „Leave“ stovyklos šalininkų buvo tai, kad į šalį atvyksta per daug emigrantų. Nors Europos Sąjungoje Jungtinė Karalystė yra įtakinga, o laisvas darbo jėgos, kapitalo ir prekių judėjimas atneša daug naudos verslui.
Šių nuotaikų fone norėčiau pasvarstyti kuo skyrėsi imigrantas nuo piliečio, juk žmonės viduramžiais save tapatino su religija ar konkrečia teritorija, o dabar atsirado ryški takoskyra tarp brito ir ne brito.
Šių laikų pasaulyje visi turi bent po vienos valstybės pilietybę. Ką ji suteikia?
Pirma, peises, pavyzdžiui, dalyvauti politikoje. Antra, pareigas, pavyzdžiui, ginti valstybę.
Trečia, vienija, nes valstybe paprastai sudaro žmonės kurios vienija kultūra, kaip yra Lietuvoje, arba bendri interesai, kaip sąlygiškai yra Šveicarijoje. Dar vienas svarbus aspektas, kad pilietybė apsaugo nuo skurdesnių šalių gyventojų antplūdžio.
Tačiau negi kiekviena šalis su savitu mentalitetu vienodai supranta pilietybės sąvoką? Ieškant atsakymo į šį klausimą prisiminiau lotynišką posakį „Historia est magistra vitae“. Taigi, atsakymo ir ieškosiu Europos istorijoje. Tą padėti man padarys Rogers Brubaker‘is, kurio knygą visai neseniai aptikau bibliotekoje. Anot R. Brubakerio‘io pilietybę nors buvo žinoma dar Antikos laikais, bet ją apibrėžė Prancūzijos Revoliucijos įvykiai. Prieš revoliuciją teisės ir privilegijos priklausė nuo to kas Tu esi? Bajoras ar valstietis? Protestantas ar katalikas? Po revoliucijos visi luomai gavo teises ir pareigas, tik atsirado vienintelė sąlyga – turėjai būti Prancūzijos pilietis. Lygybė ir politinis atstovavimas buvo įtvirtini konstitucijoje. Kadangi mėgstu būti kritiškas ir objektyvus privalau paminėti, kad šios permainos, kaip bebūtų gaila nepalietė moterų.
Minėta revoliucija sukūrė Prancūzijos tokia pilietybės sąvoką, kuri nesirėmė etnine kilme. Kitaip sakant pilietį piliečiu darė ištikimybė valstybės institucijoms. Taip pat visus prancūzus vienojo revoliucijos ir naujosios tvarkos nuotaikos. Gal retoriškai galima sakyti, kad jau tada prasidėjo Europos kosmopolitizmas, kuris privedė prie „Brexit“?
Visgi, netoli nuo Prancūzijos pilietybės samprata vystėsi visai, kitaip. Čia vėl rimtų argumentų pateikia R. Brubakeris. Mokslininkas teigia, kad Vokietijos pilietybė yra paremta etnine kilme, kas yra visiškai priešinga Prancūziškai sampratai. Tą patvirtini gale šiandieniniais įstatymais. Pavyzdžiui, norint tapti Vokietijos piliečiu ir nesi etninis Vokietis, tai yra tavo tėvai nėra vokiečiai, reikia šalyje pragyventi 10 m. ir atsisakyti prieš tai turėtos pilietybės, o Prancūzijoje užtenka pragyventi 5 m. ir nebūtina atsisakyti. Viena šalis skatina imigracija, kita atvirai sako, kad šalies demografijos nereguliuos imigrantų sąskaitą.
Mokslininkas Brubakeris tai aiškina, kad Vokietija pirma karta tampa vientisą valstybę tik 1871 m. kuomet ją suvienija nacionalinis didvyris Otas fon Bismarkas. Šią mokslininko teze tuojau pat patvirtinau ir tikrai jei atsiverstumėte viduramžių žemėlapį išvystume šv. Romos imperiją, kuri neturėjo centro, kitaip sakant į ją įėjo daug mažų teritorijų, kurios sumokėjusios mokesčius imperatoriui galėjo nevaržomai egzistuoti. O jei atsiverstume XIX a. žemėlapį akis užkliūtų už Bavarijos, Prūsijos ir Saksonijos, nes kitų Vokietijos kunigaikštysčių ar miestų turinčių savivaldą būtų tiek daug, kad tikriausiai nebūtų pažymėti. Kaip bebūtų toks „susiskaldymas“ didžiają dalį istorijos vertė apsibrėžti tapatybę, o kartu ir pilietybę. Tikriausiai ne vienas skaitytojas prisimins, kad po 1871 m. Vokietijos istorija ir toliau nebuvo sėkmingas nes po Antrojo Pasaulinio karo buvo padalinta dar kartą, nauji dariniai buvo pavadinti į gerai mums žinomas raidžių kombinacijas VDR ir VFR. Bent net tada VFR vadovavosi Holšteino doktrina, kuri teisė tradicinę vokiečių politiką šiuo klausimu.
Visgi, Brubakeris išskiria ir dar viena priežastį dėl ko galėjo atsirasti pilietybė. Tai yra elgetavimas. Dar 1530m. šv Romos imperija perėmė įstatymą, kurio turėjo laikytis visos imperijos dalys. Įstatymas nurodė rūpintis savo vargšais ir nepriimti naujų. Bet, kaip atskirti savus nuo ne savų jei tada nebuvo pilietybės? Taip atsirado pirmieji apribojimai ir „užsienio“ vargšai nebuvo priimami. Palaukit, ar to neatsitiko ką tik įvykusio referendumo metu? Ar imigrantai iš Vidurio Rytų Europos neturės vykti namo?
Taigi Turime dvi pilietybės sampratas viena Vokiška, kuri tinka Lietuvai, o kita Prancūziškai, kuri tiko Jungtiniai Karalystei, bet pastarosiomis dienomis viskas apsivertė „aukštyn kojomis“. Britanija pasakė, nors ir labai nevieninga NE Europos integracijai, o tuo tarpu Vokietija ėmėsi lyderio vaidmens sąjungoje ir iniciatyviai tvarkosi su emigrantų krizę, tai yra propaguoja kultūrinę įvairovę ir toleranciją. Nors Vokietija turėjo kęsti susiskaldymą ilgą istorijos tarpą ir tik prieš ketvirtį amžiaus iš jos buvo išvesta okupacinė kariuomenė, bet ji šiais sunkiais laikais rodo brandą, kurios pristigo britams. Brexit pradeda naują etapą ar grįžtą į praeitį?
2016-06-25 21:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-09 20:17
tictac_it
joks ne esė ... nu pliurpalai tik :) vienžo supratau - Šveicarijoje nėra kultūros, o kas yra pilietybė vokiečiui - nelabai supratau :) ir t.t.  1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą