Harmonija buvo tiršta - kristalėjąs medus.
Debesis viršum pienių pūkų ir naktis, ir audra
Nežabojo žirgų, betgi plienu juos pakaustė.
Įžiūrėsi nedaug, kol nutils įskilta kibirkštis.
Atitrūkus ugnis pirma pasagos žiebia į tamsą.
Apsiaustai tamsoj lyg sparnai, ir sužvilga
šarvai.
Įtikinti blyksnių, paliekam akli, įsiklausom,
Kaip tolsta neperbrauktas veidas nakties,
Mums paliks
Jauki jos pūkuota skara ir šviesa
dar šiauriau.
*Taip pat retro – paparčio žiedo – pas pienių laimę, žiedas – grožis.
Ana. Įskilta (ne įskelta): paprasčiausiai ir aiškiausiai būtų „išskelta“, įskelta – nepagrįstai dviprasmiška; pavartota „įskilta“ – pabrėžiant, kad kibirkštis „įkalta“ į naktį... Dauguma komentarų priėmė tokį vingį.
Sparnai, šarvai – audros galybė primena apokaliptinius vaizdus, ar tai kam patinka – pagal skonį...
Zeit – cezūra bus, žvilgterkit į vadovėlį...
Fizalija... eilinė riestainio skylė?
O štai vėl radau pas Zeit 2016-06-25 01:32 pliauškiant Fizaliją: „Algmar bandymas imituoti jo įsivaizduojamą nihilį.“ – Ir neskiria gi poetas F[zalija lemtingai š nuo bandelės...
Ne bandė Algmar, o pavaizdavo, kaip pora kritikų ir gardelis adeptų įsivaizduoja
eilėraštį vertingą – naują – originalų – 5-to vertą – iš pašvęstų klišių sustatytą ! !
Štai dar vzizdelis – ar gaila geram žmogui … ??
KRAUJAS – pakvipo
mano žvilgsnis nukraujavusiais
laikais – sugulę ašmenys skustuvų – plūgas,
uodegoje – tarsi akis žiurkės
ištryškęs lašelis kraujo sublizga,
iš šiltų banginio vidurių
žarnų gyvatės rangosi žliugėdamos laisvėn
arimo vaga,
taipogi oda gražiai virsta
su ašakomis styrančiom iš venų tik
iš kur tie mėšlavabaliai burnoj ir vaikas?
veidrodžio šukės kūnelį susmaigsto, –
ar iš baimės išgaruoti sninga
toji neapykanta mūsų kraujo jūrom?
neskęsta vaikas, – nesvarbu, kad kiekvieną
gyslą ar vagą užpildydamas krauju,
ar samanoto šamo galvą, kurios
priešaušrio rutulys rausvas teka, –
meilužės keliasi – musės kurioms
nutraukiotos galvos, o vis tiek
čiuptuvus kedena
o
o jų
kraujas o jų kraujas
pakvipo
mano žvilgsniais nukraujavusiais
Nuostabus eilėraščio grožis, estetinės emocijos:
,,...Atitrūkus ugnis pirma pasagos žiebia į tamsą.
Apsiaustai tamsoj lyg sparnai, ir sužvilga šarvai...."
Širdį pavergiantys vaizdai, tokie tyri - šventi, tarsi paparčio
žiedo pajieška Joninių naktį...
,,... Mums paliks
Jauki jos pūkuota skara ir šviesa
dar šiauriau...."
Zeit.
Ačiū už supratimą.
Ritmika su pa ir be pa – vienodai gera. Be „pa“ – cezūra, man cezūros patinka, bet tai skonio reikalas.
Ritmą pieštuku beldžiantys, pvz., Tictac, cezūrų dažniausiai negirdi, – mano, kad klaida.