Pradžia
Matau visuomenę, kaip gražų mišką,
Kuriam, net neieškojus daug, surasi visko:
Pavėsy, be vilties išlyst, alksniukas jaunas,
Virš jo beržai ir ąžuolai dėl saulės kaunas.
Čia pat ir uosis, drebulė, kiek apdraskyta,
Nes briedžiui jos skani žievė - nekeis į kitą.
O jaunuolyne per tankiam eglutės laibos
Kaip paauglės, silpnom šakom, bet vis tik žnaibos.
Įleis pušis gilias šaknis į biedną žemę
Po pusės amžiaus, pažiūrėk, jau dangų remia.
Išlys aukščiau, nuo vėjo lūš, nes ją kaip žmogų,
Iššokusį kiek per aukštai, neturint stogo
Į vietą greitai pastatys, sukels jam audrą,
Už nieką firmą uždarys arba gaus baudą.
Seimūnai – vyrai - ąžuolai aplinkui žvalgos
Mes žmonės paprasti – mediena, malkos.
Iš mūsų pastatys namus, juos šildys,
Iš ąžuolo išeis puikus parketas, grindys...
Bet eisim vėl į rinkimus tartum į liūną
Žadės mus vyrai - ąžuolai pagaut Perkūną
Puikiausiai mišką sutvarkyt: „- Visiems po lygiai“
Primest kapeikų biednesniems ir vaiko vygei
Dalins visiems lankstinukus kartono kieto
Kad nenuneštų jų žmogus į gerą vietą...
Nuo šito krašto kur ir aš jau biržę kerta
Vis tiek sakau:
- Gyvent, mylėt ir kurt šioj žemėj verta!
Alksnis
Jei Indijoj gimei – tai jau nuspręsta:
Vos gimęs ten turi jau savo kastą.
Čia gimęs alksniuku toksai ir būsi:
Bandysi kilt labai aukštai – miške supūsi.
Kur šlapia ir mažai šviesos šaknim lyg kojom
Mes plečiamės be atvangos - bujojam.
Net jeigu šernas ar meška pridergs šalia ant tako
Alksniu dešras visi rūkys dėl gero kvapo.
Mes liaudis, mes pilki, dažnai palinkę
Burnojam savo valdžią – šeimininkę,
Ir ko čia daug mąstyt prie tuščio stalo,
Mes malkos pečiui. Laukiam savo galo.
Ąžuolas
O jei tu ąžuolas esi galiūnas
Nepasislėpsi niekur – trenks Perkūnas.
Ir netgi jei aukštai iškelsi smailų dratą -
Nesaugos: STT darys net kratą.
Net jei Seime ar Vyriausybėj rasi nišą
Žinok – šaknis dėl gilų kiaulės knisa.
Jos dirvą išpurens ir jau netrukus
Seime matysim ąžuolo anūkus.
Protingi jie! Jie žino netgi moną
Kaip tūkstantį iškeist į milijoną.
Laukite tęsinio...