Ilgai į veidrodį žiūrėjai,
Ieškodamas lemties žymės.
Svajonės lūpomis kalbėjai...
Tu – nematei ir negirdėjai.
Ir ne todėl, kad nemylėjo...
Todėl, kad tavo meilė - neparėjo.
Kokia klaidi baugios sielos lemtis!
Nesulaikysi ja tu paukščio skrydžio,
Nesustabdysi ja sraunios tėkmės,
Pavasario, apsvaigusio nuo Meilės,
Jausmų spalvom pažirusio jo džiaugsmo
Ir Meilės grožio savasties.
Svajonė nepareina. Meilės nepažinus,
Pasaulio praradimo baimė spaudžia tau krūtinę.
O baimė svetima obels žiedų svaiginančiam kvape,
Žvaigždėm ji nenušvies tamsių kelių į Ją.
Ji neprišauks aušros į mylimųjų sapną...
Nesikankink. Paleisk Svajonę.
Baiminguose delnuose negyvena ji.
Ir netikrų žodžių voratinkliai netaps tikri.
Užsidaryki langus.
Širdis kurčia. Nereikia versti jos.
Tiesiog pabūk prie durų,
Vedančių į kitą dangų.
O galgi ir tave - Viltis pasigailės.
Kūrinys šaukte šaukia - išsižadėti, palikti ir atsisakyti savo svajonių...
,,...Nesikankink. Paleisk Svajonę.
Baiminguose delnuose negyvena ji.
Ir netikrų žodžių voratinkliai netaps tikri.
Užsidaryki langus.
Širdis kurčia. Nereikia versti jos...."
Skausmas atlėgs, bet jis - niekur nedings ir lydės... Svajonė ir viltis, ji kaip ir meilė su neapykanta - sesės dvynės... argi įmanoma širdžiai neplakti???...
Gyvename vedami širdies ir jausmų, turėdami vilties į sėkmę'''
Puiki Jūsų kūryba, atspindinti ir Jūsų dvasinius Sielos lobius, kurių nepastebėti - būtų negarbinga...
Ačiū už skleidžiamą grožį ir gėrį...
žinote kai viename kūrinėlyje pamatau svajonę ir viltį nejučia nusiviliu. gal kad jos paminėtos o ne numanomos. minties eiga nuspėjama ir nenustebinanti. bet pabandyta ne visai tiesmukai išsireikšti grybštelėti giliau. bet neišsisklaido prieskonis paviršutiniškoko pamoralizavimo. todėl 2+