...... – Jeigu dar galėtum pusdienį palaukti, mums, keturiems, būtų geriau, – kitos dienos rytą, truputį mįslingai pasakiau netikėtam svečiui.
– Nėra, Vidini, sunkesnio darbo, kaip laukti. Dėl to, žmogau, net nežinai, neįsivaizduoji, kaip užjaučiu akmenį. – neskubėdamas atsiliepė varnas Golius.
Neužkibo, nepaklausė, kas tie „keturi“. Ir tuomet jam:
– Tai dėl avižų taip. Pražioplinau. Galėtume apsieiti ir be jų, tačiau kad nereikėtų dairytis po pašales, trenktis dėl jų į svetimus kiemus, bent nemenką pusmaišį avižų protinga kelionėje turėti.
Varnas akių guzikėliais (sagomis) sužiuro į mane. Pamaniau, kad –ak! – kiek gražių nuotraukų, paveikslų išnyksta neužfiksavus tuoj pat reiškinio foto aparato spragtelėjimu ar nesugebant būti dailininku. Ar ne dėl šios priežasties daug personų, ypatingai jaunumėje, nusitaiko patapti menų išpažinėjais tikėdamiesi, kad būtuosius dalykus bent panašiai įmanoma atgaivinti ateities laike. Vargu. Tačiau įbristi į pažįstamą upę niekuomet nevėlu.
Iš štai susitvėrė toks dialogas.
– Tikiuosi, kad avižomis pasirūpinti suskatai ne dėl manęs. Man jos buvo nebuvo.
– Niekuomet, varnai, nesidomėjau tavo mitybos racionu. Ir manau, kad bet kokios mėsos kąsnis tavo skrandžiui labiau vertingesnis negu avižos grūdas. O štai mūsų žirgams, deja, deja...
– Pasakas pradėjai sekti. Kaip ir visi seneliai. Man jau irgi smagu jas išgirsti.
– Kelias mudviejų neartimas. Žirgams jį įveikti irgi prireiks laiko ir poilsio. Don Kichotui ir jo ginklanešiui, kovojusiems su malūnais, avižų problemėlė nebuvo iškilusi. Mums tai aktualu.
– O paspirtukas? Kam jis čia? Ar avižoms gabenti?
– Paspirtukas? Ak tu, juodasis, – per šypseną papriekaištavau Goliui. Prisėdau prie palangės. Užmiršęs avižas ir kitką, mintimis nučiuožiau į ten, kur karo laike Vilnius ir kur nuo Tauro kalno prožektoriai šlavinėja po vakaro ir nakties padangę, ieškodami ten taikių. Kitokių ten tokiu laiku tuomet nebuvo. Tik karo lėktuvai. Savi prožektoriams nerūpėję, bet pasitikėti padange, net esant toli nuo frontų, nebuvo priimta. Pasitaikydavo, kai suspragsėdavo zenitiniai ginklai. Gal pasidrąsindami, gal iš tikrųjų suradę taikinį.
– Jau ir metai, ir kiti, Goliau, kai ruošiuosi paspirtuką padovanoti Pranui. Nė karto neišgirdau, kad kada nors prisimintų. Būtent paspirtukas buvo jo pirmoji transporto priemonė, kuriam jis pats ir benzinas, ir keleivis, ir vairuotojas.
– Karas. Vilnius. Skaičiuokim, kiek jam metų tuomet? O ir vyras toks, kad labiau panašus į špygulę saujoje – po netrumpos tylos vėl prabilau atsiminimu iš savo tolimų regėjimų, bet varnas ir šįkart neatsiliepė. Tik paskui:
– Sakyk, Vidini, kas atsitiko, kad Pranas taip ir neišleido antros knygos. Nors jos rankraščių tekstai paruošti, net sudėlioti į puslapius. Versk juos ir skaityk, kaip kad dabar aš padarysiu. Beje, nesupyk, kad pasirinkau tekstą, kur Pranas tave mini taip lyg ieškodamas. Kaip dabar mudu jį. Būk atidus ir paklausyk.
– Nagi, nagi, – tepasakiau ir iš varno Goliaus skaitomo teksto išgirdau Praną. Pasakojo, mąstė, šaukė mane:
– Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš neįprastos savijautos, kurioje atrodė, kad niekuomet netekę būti. Atrodė, esu lengvas kaip dūmas, bet nekartus, – Vidini, kur tu?
Vidinio nebuvo.
Paėmiau mintyse dar nė karto rankose nelaikytą „Eilėraščio sėją“, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas „Karietos giesmės“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti – kodėl? Puiki giesmė gi. Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš kad dabar ir mintyse. Ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur, kad būtų va taip:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.
Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta, –
padainavo varnas Golius už Praną ir už chorą. Šį kartą man neatrodė, kad varnas Galius blogiau gieda negu Pranas, o ir pats nebuvau tikras, kad gebėčiau už varną geriau. Giedojimas jo santūriai linksmas. Tačiau nuotaiką reikšmingiau kūrė ne giesmė ir jos giedojimas, o prozos teksto skaitymas. Atrodė, jog imk ir nepatikėk, kad girdi varną ir esi čia, kur esi.. Labiau tikra buvo, kad esu ten ir tada:
„Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad jie taip „trepsi“ ir manydamas, kad taip kažko kažkur kuičiasi mano ieškomas Vidinis.
– Eik, Vidini, - paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Aha, tėvo kepurės jau irgi, beje, nėra.
O laikrodžiai trepsėjo: nė - ra, nė - ra...
–Jis ten. Vidini. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko laukti. Kelių dienų. O jau tuomet... Oho! Jau devyniasdešimt ketveri tuomet. Tačiau gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt.
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinį save, Galiausiai pajutau, kad tai aš, Pranas, Pranucis, Pranciškus, kitose auditorijose ar sanbūriuose dar vadinamas Pelėda, Tai aš šitaip trepsiu, šlaistausi, tik ne po pirkią, po namus, o po savo galvos smegenis. Tai aš su kepure ant galvos, labai panašią į tėvo“
– Palauk, Goliau. Dabar reikia patylėti, – neiškentęs įtampos dvasioje, paprašiau Goliaus. Jo skaitymas toks, kad regėjosi, jog būtasis laikas išstūmė esamą laiką ir atsirado jo vietoje. Nėra čia avižų, nėra ruošos kelionei, nėra net Goliaus ir net manęs, koks dabar. Užtat yra Pranas, skaitinėjantis tekstą būsimai knygai. Tai įtaigu taip, kad pasijaučiau it būčiau iš dangau nukritęs, kai pagaliau vėl prakalbome apie būtą laiką iš esamo.
– Suprantu, kad tu čia skaitinėji tekstą iš neišleistos Prano knygos.
– Būtent iš parašytos, bet neišleistos.
– Seniai reikėję ją turėti. Tuoj po to, kai iš spaustuvės išėjo jo „Eilėraščio sėja“, Pirmoji knygelė.
– Kodėl, Vidini, taip atsitiko? Įsitikinęs, kad priežastis žinai, tačiau, jeigu pasakysi, kad nežinai, aš patikėsiu tau. Visąlaik gerbiu, kaip tiesą žodyje gebanti ištverti žmogų, o tai labai daug. Tačiau mano, seno varno Goliaus nuojautoje, kaip dvasioje: tu, Vidiniai, tai žinai.
– Gal padainuokime, a? Abu, - nelengvu atodusiu ištariau.
– Tyliai. Savyje, – pakėlė sparną varnas kaip dirigentas batutą. – Kad vaizdams būtų erdviau..