Raudonaausė

Nes tu esi viena,
Todėl skrajoja lapų sūkuriai
Apie tavo galvą, o plaukai
Plaikstos pavėjui.

Nėra kepurės kam užmauti
Ant tavo susivėlusios galvos,
Paslėpt ausis raudonas.
Iš šalčio tirta tavo pirštai,
Plikus juos šiaurės vėjui kandant
Bandai paslėpt pažastyse.
Lyg savo gyvastį iškvėpt galėtum –
Šilto oro tumulai ridenas
Nepaliaujamai iš tavo geltonos burnos.

Nenustok tik mindžiukuot, gražuole!
Vėsus ruduo – per daug vėsus
Tavo mini sijonui.
Sužvarbsi tu, ir tiek.
Ne pirmas kartas.

Kažkaip man liūdna daros
Matant, kaip tavo dienos bėga stotyje.
Norėčiau tau uždėt kepurę,
Įvilkt rankas į pirštines savas.
Nupirkt tau kelnes, po perkūnais,
Įduot ir išprašyt gražiuoju
Iš šios pragaro virtuvės.

Ar tu manęs klausysi? Ne.
Ar imsi drabužius? Nė velnio.
Išdidi dama tuščiu žvilgsniu
Jau daug kam daug ką leido.
O man ji – ne.
Ji man neduos
Nei rūpintis, nei ją užjausti.

Ar liūdesį ji jaučia? Gal.
Ar moka pasiguost? Nė velnio.
Tu esi visų, bet nerūpi jiems,
Nes jų jausmai svarbiau nakčia.
Apsimeti tu tol, kol įteigi sau,
Kad tau nereikia šilumos.
Todėl tu štai žvarbi ant kampo.

Jau daug gal metų nejauti,
Kaip instinktyviai virpa tavo kojos...
Sustingęs liūdesys, apmiręs,
Tavoj širdy ir veide.

Nepajėgus aš tau atšildyt sielos,
Nepajėgus nė pirštinių užmaut.
Tačiau tu nežinai – aš irgi vienas.
Liūdėsiu, kol pavyks man liūdesį apgaut...