Radybos

Kokia nuostabi diena! Atrodo, kad saulė žeme ritinėjasi. Taip sakydavo mano močiutė apie tokias dienas, kai danguje negalėjai įžvelgti nė vieno debesėlio. O jų ir šiandieną nėra. Nėra ir su kuo pažaisti, palakstyti. Nė vieno nei kiemo draugo, nei iš kitų kiemų vaikų nebuvo matyti. Atostogos... Visi išsisklaidė kas kur: kas pas senelius į kaimą, turtingesnių tėvų vaikai išvyko į užsienio keliones ar vaikų poilsio stovyklas. Jiems gerai. Žinoma, gerai. Juk jų tėvai neskaičiuoja centų mėnesio pabaigoje, o vaikams nereikia eiti į gatves ieškoti tuščių butelių nuo alaus. Vis keli centai. O kai kada ir neblogai pasiseka: už parduotus butelius nuperki ir duonos kepaliuką, o, jei dar lieka keletas geltonų „metaliukų“, tai susigundai nusipirkti ir „čiulpynę“. Šiandiena ir yra tokia diena,  kai lėtai slankioju gatvėmis, stengdamasis skvarbiu žvilgsniu pagauti visus nuošalėn nudrėbtus rudus butelius. Gerai, kad  „konkurentų“ nėra, ir man sekasi. Nupirkau kvapnios duonutės didelį kepalą ir dar liko centų. Kodėl gi savęs nepalepinti? Pasakyta – padaryta.
Tad jau namo neskubu, einu labai lėtai, gal net išdidžiai, mat ir aš galiu pasimėgauti saldumynais... Ne tik jieee... O taip norėjosi, kad ši palaima nesibaigtų. Bet atstumas iki namų nenumaldomai trumpėjo, dar greičiau mažėjo mano gardumynas.
Suaugusių gatvėje nedaug. Matomai, dauguma taip pat atostogauja, kiti – dirba. Juk dar vakaras toli. Todėl matau vos keletą moterėlių, vieną kitą vyrą. Visi jie mane pralenkia: juk aš neskubu...
Štai dar vienas gan aukštas vyras mane aplenkė. Tegu lenkia, spėsiu. Juk niekas nedega. Namuose manęs niekas nelaukia. Tėvai grįš tik po darbo. Duonos kepalą nupirkau, parnešu. Mama bus patenkinta, nes ji pati pinigų tam nebeturėjo. O iš kur jų gali būti? Darbo tai kelis mėnesius abu tėvai neturėjo, o avanso dar negavo. Ir tai dar gerai laikėmės.
Giliai buvau nugrimzdęs į savo pamąstymus ir svarstymus. Į realybę mane grąžino mane aplenkęs vyriškis. Jis ėmė tapšnoti rankomis per savo kelnių kišenes. Kairę ranką įkišo į kišenę ir iš ten ištraukė apglamžytą cigarečių pakelį. Gal nebūčiau į tai atkreipęs dėmesio, jei ne iš tos pačios kišenės krentantis nei tai žalsvas nei tai melsvas gumuliukas. Priėjęs artyn, pamačiau, kad tai suglamžyta „šimtinė“ – ŠIMTAS LITŲ! Nė nespėjau pats suvokti, kai tas brangus gumulėlis jau buvo mano saujoj. Karštis užliejo mane, mano širdelė ėmė taip smarkiai plakti, kad rodės iššoks pro gerklę. „Šimtas litų! Šimtas litų! ” – džiūgavau. Užsimerkiau, ir mano galvoje sukosi viena po kitos nuostabios mintys. Juk dabar mes turime šimtą litų! Galėsime nusipirkti pieno, dešrelių, o gal net sausainių... Pasišokinėdamas nuskubėjau namų link. Pralenkiau gerąjį dėdulį ir čia  aš lyg ir sustingau vietoje. Nesuprantama man jėga akimirksniu apgręžė mane atgal, o link manęs pūsdamas dūmus žingsniavo... JIS. Nesuprasdamas pats ką darau, ištesiau ranką su jau išlygintu banknotu ir, dar labiau nuraudęs, drebančiu balsu  tyliai tariau:
- Jūs... jūs pametėte... pinigus...
Šiauliai,
2007-05-24