back to aqurius age

- O kas nutiktų, jei Neo būtų išgėręs mėlynąją tabletę? - paklausiau aš,  Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus buduarų knygų žiurkė.
- Gerbiamas tarne, manau tada vokiečiai, o ne rusai būtų laimėję antrąjį pasaulinį karą. Tegyvuoja suknistas nacionalsocializmas! O dabar tas suknistas komunizmas sušiko... - dėstė man paskaitą mano šuo Rugis.
  Taip, būtent, tas dabita keturkojis buvo sukonstravęs laiko mašiną. Kažkada... Bet jau keleri metai, kaip pastoviai lėbauja su savo chebra kokio tai išmintingo, bet praktiško draugelio chatoj.
- Na va, Rugi, - tariau aš, - o jis, visgi, pasirinko raudonąją tabletę.
- Klausyk, - šuo įdėmiai pasižiūrėjo į mane, - argi nematai kokie vis dar gūdūs viduramžiai toje mūsų šalyje ir kaip mums dabar reikia naujo einšteino.
  - Rugi, bet tu juk pats kažkada buvai megapiksilionatropamų robotostatikos kvazarųh2o nacl woltų išradėjas...
- Bet tą naktį... Tą naktį, Jonai, jie ištrynė man visą atmintį. Taip, kad su savo istorija tu atsargiau - antraip, supykęs aš tau įkasiu!... Oi, bičiuli, atleisk man už tuos žodžius, tiesiog aš nujaučiu... Kad jie vėl gali sugrįžti.
 
  Išties, ne paslaptis, jog naktį, maždaug tuo metu, kai saulė nusileidusi žemiausiai už horizonto, dažnai pabundu išpiltas šalto prakaito. Pabundu... Bet keisčiausia tai, jog vėl pradedu regėti panašius vaizdus kaip ir sapnuose; gatvėj netikėtai išsijungia apšvietimas, danguje nustoja plevent žvaigždės, lieka tik mėnulis... Ir regiu, kaip saulė pateka šiaurėje, kaip pradeda busti gamta, kaip ima čiulbėt paukščiai ir dangus iš vidunakčio ultramarino nusidažo vidudienio azuru. O aš, nuotykių ištroškęs vaikis, išbėgu į kiemą ir nejausdamas jokios gravitacijos pakylu į orą. Kylu kylu, kol vėl nubundu... Tik šįkart jau eilinis gruodžio mėnesio rytas. Laikrodis rodo aštuonias. Už lango tingus purpurinis saulėtekis. Kaip visada einu su šunim pasibąstyt po snieguotas Minijos upės daubas.
  Taip beklajodami ir pradedam vėl diskutuot.
- Rugi, aš ir vėl sapnuoju, kad naktį teka saulė.
- Ak, Jonai, turbūt artėja didysis Saulės sprogimas - pasaulio pabaiga.
- Na, bet juk Saulė tai šviesa, šiluma, malonė, - kažką tai bandžiau pafilosofuot.
- Deja... Vienas pažįstamas kosmonautas man pasakojo, kad skrisdamas į saulę regėjo pragarą, tol... Kol sudegė tame beprotiškame karštyje - dar spėjo savo įspūdžius man perduot radijo bangomis. Tai va, žmogau. Skaudą širdį man ir dabar dėl žuvusio kolegos. O jis taip anksčiau tą saulę idealizuodavo
  Kaip tyčia, šiandien Rugis savais kanalais mums buvo parūpinęs žolės. Tai ir pasiūlė;
- Jonai, gal po cigarą?
- Gerai, Rugi. Reikia juk intuicijai lavinti.
Tiek aš, vis dažniau keturiomis vaikštantis dvikojis, tiek mano šuo, vis dažniau vaikštantis ant dviejų keturkojis, esame griežtai nusistatę prieš tabaką, bet tikrai ne prieš žolę. O savaitgaliais varom į barą pagert ir parsivest į namus karštų čikitų. Tik jam labiau patinka blondinės, o man brunetės. O būna, kad ir paprastom dienom Rugis lekia kaip išdegęs panų į naktinius klubus viliot. O aš sau ramiai valgau kebabus ir nenorėdamas per anksti užmigt, sriubčioju juodą kavą ir įmerkęs plunksną į rašalą, natų sąsiuvinyje rašau muziką; dainas, pjeses fortepijonui, bažnytines chorines giesmes. Ketinu pradėt rašyt simfoniją bei koncertą vargonams ir orkestrui.

  - Klausyk, mano gerbiamas vasale, - tarė man šuo, - tu man minėjai, jog sapnuoji dažnai bažnyčią? Tiesa?
- Na taip, maloningasis sinjore, tik regiu labai jau futuristinius vaizdus.
- O čia, manau, geras dalykas, - smagiai nusišypsojo šuo
- Taigi, bažnyčia pavirsta aerodromu, o kunigai tampa pilotais. Ant bažnyčios stogo pakilimo aikštelė lėktuvams ir ten jau nebėra gravitacijos. Tiesa, ji dar veikia, neleidžiama pakilt pernelyg aukštai, bet man, asmeniškai, to aukščio tikrai užtenka.
- Taip, oro uostas ir jame skambanti tava muzika - šaunu!

  Bet būdavo, kada išbėgęs gatvėn, aš įsibėgėdavau šiaurės rytų kryptin ir įsibėgėjes, pradėdavau skrist link bažnyčios, kuri man po dešine, o saulė likdavo kairėje. Ir tada ramiai sau pabusdavau arba pereidavau į kito, bet ne tokio varginančio sapno erdvę; regėdavau jūrą, smėlėtą paplūdimį, smagiai sau nardydavau tropiniuose vandenyse ir bendraudavau su taikiomis margaspalvėmis žuvimis.
  Tiesa, jei pasirinkdavau skrist į saulę, atsidurdavau dangoraižių apsuptyje, traukinių stotyje, ligoninėje. Ir mane vis kažkas tai persekiodavo. Vis važinėdavau liftais 'aukštyn - žemyn', tikėdamas rast išėjimą ant stogo arba kur nors giliai rūsiuose.
  Taip, mano mielas Rugi, esu tau labai dėkingas, jog tu mane iš vienos žvaigždutės klubo nukreipei į penkių žvaigždučių klubus. Kaip pats esi sakęs; ' tos užeigos tik degradavusiems poetams silkes pauostyt, o tikri vyrai eina uostyt braškių. Ir neklausyki tų šventeiviškų katinų saldžių išvedžiojimų - reikia pajaust tvirtomis kojomis žemę, kovot dėl meilės, dėl savirealizacijos. O susidėt su netikrais pranašais, tais 'visažiniais teologais', paslapčia negalinčius gyvent be bordelių. jie - paskutiniai veidmainiai ir asilai! Tai silpnieji vyrai - ištižėliai, nesugebantys susirast normalios moters. Argi tais 'šlovingaisiais' viduramžiais bažnyčių altoriai nebūdavo statomi už viešnamių pinigus? Dažnai, kas sakralu, santykiauja su tuom, kas amoralu, o kas estetiška, su tuom, kas šlykštu! Tad atsigręžki tu verčiau ne į vakarietišką 'anima ir animus', o į rytietišką 'in ir jang'.

  'Net ir tas, kuris žeme ropoja, gali būt tyresnės sielos nei tas, kuris skraido padebesiais. o saulė ir bažnyčia - viskas juk reliatyvu... bet kada gali susikeist vietomis; bažnyčia gali nuvest ir į šiaurę, o saulė ir į šiaurės rytus. ligoninėje gali plaukiot jūrinės žuvys, geležinkelio stotyje virš dangoraižių banguot jūra, o aerodromas gali būti ir pastato rūsyje, kai reikia skrist atrasti žemės branduolio. o kildamas į viršų, gali pajust kaip degina, kai leisdamasis žemyn, kaip šaldo. '

Žuvų epocha baigėsi. Tegyvuoja vandenio epocha!