Neklausiame akmens
ar jam skauda,
kai į miesto gatvėje
į grindinį klojame,
kai kalame raides
amžinatilsiui,
ar aukuro duobę
išskobiame...
Jis tyli -
o gal ir šaukia...
Slenksčio akmuo manęs pasiilgo.
Gal...
Prisimenu -
tėvas sėdėdavo glostydamas
akmenį savo ranka
ir su juo, kaip su broliu
kalbėdavo -
apie orą, vaikus,
apie bet ką.
Ir abu jie buvo -
vienis:
tylūs,
kantrūs
ir stiprūs.
Tėvas išėjo jau.
O akmuo?
Akmuo -
pasiliko.