Tėve mūsų, kurs...

Mano laikas jau toks,
kad, ankstesnį sudėjus į Dievą,
jau tik nuosėdos drumzlinos liko.

Nepavydžiu tau, dangiškas tėve,
ir ne joks tai  stebuklas, kad tu  – amžinasis. 
Iš kiekvieno į duoklę po žiupsnį, po gurkšnį,
o juolab, jei po tiek
kiek gavai iš manęs,
greit nudingsta prasmė
amžinybe stebėtis.

Nuosėdos drumzlinos liko ir... tik,
net nevertos skatiko.
bet užtat tėve  mūsų,
kurs esi danguje
nemanau, kad ir aš, sėkmei pavykus,
negebėčiau amžinu būti.