Rašymas
Niekada nemėgau rašyti. Nuo mokyklos laikų, lietuvių kalba ir literatūra buvo vienos iš baisiausių pamokų kurias dažniausiai praleisdavau daugiaukščio „padjiezduose“ šalia mokyklos. Ta neapykanta kalbai pavirto neapykanta lietuvių kalbos mokytojai. Mūsų neapykanta tapo abipusė, aš nekenčiau mokytojos ir jinai nekentė manęs. Aš jai buvau dar vienas būsimas alkoholikas ar kalinys ir man ta, jos susikurta nuomonė apie mane, tiko.
Aš, būsimas gyvenimo nesusipratimas, net nesistengiau suprasti kalbos esmės, lietuvių kalba man buvo kaip praeities atgyvena. Tai tęsėsi ilgus metus, išvažiavau iš Lietuvos ir atradau, kad aš galiu gyventi ir be archaiškų kalbos taisyklių; „Who needs Lithuanian language when you can speak in English“- sakydavau pats sau, gan dažnai.
Laikas bėgo ir po trūputi, save prigaudavau, kad mano mamos kalba nyksta į nebūtį. Tuo pačiu metu atsirado noras save išreikšti ir vienintelė išraiškos būdas buvo rašymas. Galėdavau rašyti apie bent ką, savo aplinką, žmones supančios mane ar visiškai išfantazuotas asmenybes ir jų gyvenimus. Ir žinoma tada atsirado noras pasidalinti savo mintimis su kitais. Bet kokia gėda dalintis savo mintimis pilnomis gramatinių klaidų!
Man reikėjo daug laiko suprasti, kad norint rašyti reikia eiti per saviraiškos kančias, kito kelio nėra ir negali būti. Rašymas sudelioja visas užslėptas emocijas į savo vietas ir padeda suprasti mane supantį pasaulį, tokį kokį aš jį noriu pamatyti.
Tokiems kaip aš nėra kitos išeities, nori save išreikšti privalai tai daryti, nemoki piešti, vistiek piešk, nemoki rašyti, vistiek rašyk.
Visos sujauktos mintys per rašymą susidelioja į gan (bent man pačiam) suprantamą tūrinį.
Na o klaidos tai niekur jos nepasislėps, aš jas pats išgaudysiu su savo rašymu, po vieną, kaip piktžolę daržų lauke.
Aš jus įspėju, aš turiu daug ką pasakyti ir išreikšti savo nuomonę, iki greito susitikimo!