tai buvo vienas tragiškas vakaras
kai išlipai iš autobuso numeris 4 vienoje iš pirmų stotelių
ir po tavęs mano rankose buvo likę kokakolos marlboro
vesterno spalvų tavo rytinio lovos kūno kvapo hostelio
ir plento ir taip toliau visos minėtosios amerikos iš amerikietiškų filmų
vėliau tilpusios priekinės sėdynės džiniškoje daiktinėje
viskas sudužę tarškėjo galvoje kas posukį
tada supratau autobusai modernėja
nebeliko vietos koketuoti poezijai
esant kam ją pakeisti žiūrint į sutriną tamsą
iš atsižadėto pseudo gilaus lèdinių žibinitų apšviestų suoliukų
ir kitokio kiemo konteksto už lango miglos ant stiklo
kurią išpūtė atsidusdami tolimesnių stotelių plaučiai
bet neklausk ar mieste veikia 3G jau daugel metų
kasdien nusivalau veidą į tavo nuotraukų pikselius
stebėjau į darbą važiuodama bekomfortį sapną
kaip tu vienpusiu kontaktu priėmei akimis sklidinomis
raiškos tiesioginę transliaciją per redtūbą ant galinės sėdynės
audei savo pastarosios damos kūną iš mažų neuronų laidelių
galimai pakibusio grotuvo staklėse
susikaupęs kaip žmogžudystę planuojantis giliojo interneto hitmanas
raizgei estetinį ryšį iš savo viso labo primityvaus buvimo
statydamas aukštojo meno instaliaciją
kitų laikų protams nei mano
buvo menas iš žanro man gaila
man gaila mano kūrinio jo žiūrėtojo ir tamsos tarp jo ir mano būsimojo
o labiausiai gaila manęs nelabosios matai
ji beviltiškai laukia pravažiuotos stotelės