* 17 11 05 28 20 16

Jaunuolis savam Dao aveles gynė,
Saulė nevieną zenitą aplankė.
Pievos mėlo, rudo, gelto,
Ir po sniegų vėl žalios.

Savam rūpestyje jaunuolis
Vartė senas knygas,
Linijos ten brėžė,
Kur per paskandintus miškus
Klajojo valtelė
Jis matė Kleopą,
Kažką samanom tariant.
Jaunuolis vertė,
Ir potvynis miške atslūgo.
Vėrėsi šešėlis,
Žalia pabudo.

*

Varpas

*

Aidintis tolumoje,
Privertė pakelt jaunuolį akis,
It ženklas, apie
laukiantį nelaukiantį,
Už pievos.

*

Avelės nesiblaškė,
Žalias platus ištisas akyse,
Ir tik ryjant išblyškus žydra
pas rodos .

*

Saulė kas vakarą,
Pasislepia už horizonto.
O ar sulauksim ryto?
Žinia, esti visų žinia.

*

Senis buvo labai senas. Ir ne tai, kad jo gyvenimas slėgė mano akis jo žingniuose, o kad jis buvo senas ir tiek. Niekas nematė kas paliko tas laiko žymes jo kūne. Ką bylojo jo gyvenimas apie dabar. Tėvas kiek nukeldavo laiku, kiek prisiliesti prie tos istorijos, tačiau jo gyvenimo mįslė man buvo tokia pat neišnarpliojama. Senis jau nebeklydo, nes nebeieškojo naujų išeičių, jis susitaikė su eteriu ir saugodamas jėgas šildėsi jo spinduliuose. Tiesa senis augino gėles, galbūt ir laikėsi, matydamas, jog mano akyse jos greit pražus. Nemėgau jų glostyti ar girdyti. Jei nupjauni nuo šaknų - tai paskandink, jei žemėj - tai gamta viską sutvarkys. Jos troško gyventi, mano akyse, vakarinėje šviesoje. Tačiau senis buvo gamta.

*

Kas esi tu?
Ta gėlė džiunglėse?
Ta nuskinta ar tik atspindys.
Tu esi tai ką žmonės mato,
O gal tuomet daugiau niekuomet nepasirodykim žmonėm?
Per skaidrų stiklą. Per savo akis - akis tau, surentęs scenorgrafiją,
Išrinksiu šviesą.
Tik pasakyk - kas esi tu?

*

Augino jaunuolis, nešiojosi užantyje gyvūnėlius. Ir matė jie ką matė, tik žmonės nematė ką anas matė. Supratę gyvūnėliai, pakeisdavo savo spalvas. Popierius buvo senas. Tik iš kur žinosi, ką anas supratęs, ką anas matęs. Gimę, gyvūnėliai liudijo žinias, visas visas, buvusias nebūsiančias nebe ir tuoj








12 41
05 28
20 16







Tiek