Kai tik žodžiuose akmenys dygsta
Išbarstyti tarp lapų tuščių
Laikas kiauras grandinėmis blykstę
Sviedžia tiesiai ant mano akių
Į mane savo nugarą remia
Pasiilgusi mano pečių
Man po kojomis skylanti žemė
Kai atokaitos saulėj guliu
Išbarstyti pro šalį praeiviai
Niekada akyse nesustos
Jie kiaurymėse slepiasi naiviai
Įtikėdami baime šviesos