Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vėlyva popietė. Šilas. Šakos ir žemė užkloti sniegu.
Sunkiai alsuodamas sniegu kurnėjo Rodanas Ozilovas - rusvaplaukis, antrą dešimtį perkopusio jaunuolio veidu, juodu ilgu apsiaustu ir marga apie kaklą apsivijusia kaklajuoste. Tvirtai laikydamas už rankos paskui save tempė Tają Mahanovą – paauglystę peraugusią blondinę, viktorijos laikų suknele ir rudu apsiaustu su gobtuvu.
Rodanas skuodė it patrakęs, beveik nežiūrėdamas kas po kojom painiojas, vien sniegą į šonus kapstydamas. Taja bandė neatsilikti, nors stipriai įsitempusi ranka bylojo, kad sekėsi jai gan prastai. Ji vos gaudė kvapą.
- Pa... la... - bandė išlementi. - Pa... lauk... leisk... atsi... kvėpt...
Rodanas pažvelgė jos veidan.
- Pakentėk, princese... - tarė jis taip pat gaudydamas kvapą. - Greit galėsim--
Šalia dygusio medžio kamieną pervėrė melsvos šviesos spindulys. Rodano galvos aukštyje.
- Tai velnias! - sušuko jis pasišiaušęs. - Atkaklios skardinės!
Toliausiai išsiveržęs bėglius persekiojantis baltai juodas droidas dar kartą paspaudė gaiduką. Lemputės sužadintas ir perėjęs ilgu dujų cilindru šviesos spindulys beprotišku greičiu perskrodė juos skyrusį atstumą ir žiebęsis medžio kamienan pragraužė ten skylę.
- Ai! - klyktelėjo Taja.
Rodanas metėsi kairėn pakišdamas medinę kliūtį persekiotojams. Jis bėgo vingiais, mat buvo užtikrintas, kad šitokiu būdu net programai sunkiau prisitaikyti.
Kitas droidas taip pat nusitaikė į Rodaną - tiksliau, jo nugarą - ir paspaudė gaiduką. Melsvos šviesos blyksnis prasiskynė sau kelią pro pasitaikiusius krūmus ir pušų šakas, ir žybtelėjo į medžio kamieną už kurio Rodanas su Taja spėjo pasislėpti.
- Rodanai!.. - išspaudė ji. - Aš daugiau nebegaliu!..
Taja prispaudė laisvą ranką prie krūtinės ir pradėjo lėtinti žingsnį. Ji visa burna gaudė orą.
- Tik ne dabar! - sušuko Rodanas. - Pakentėk truputį! Žiūrėk! - jis parodė pirštu priešais esantį tankų eglyną. - Ten galėsime pasislėpti.
Rodanas prikando dantis. Ar tikrai šitoks tankumynas padės sutrikdyti droidų jutiklius? Juk per paskutinius metus, kai jo nebuvo Midgarde, inžinieriai galėjo juos pagerinti...
Nevalyvai jis dirstelėjo į tolumoje tarp medžių šmėžuojančius žmogiškus siluetus. Iš tokio atstumo persekiotojus lengva supainioti su žiemos kamufliažą vilkinčiais kareiviais, tačiau siauros kvadratinės galvos ant plonų kaklų priminė, kad tai buvo negyvos, mechaninės būtybės. Ir ne paprasti darbininkėliai, o tikros žudymo mašinos.
Rodanas su Taja nėrė į eglių tankumyną ir persekiotojai dingo iš akių.
Šakos negailestingai plakė veidus ir badė akis. Tačiau po kojom beveik nebuvo sniego. Tik sausos šakos ir spygliai.
- Rodanai!.. - suaimanavo Taja.
Jai skintis kelią pro šią raizgalynę buvo ypač sunku - šakos kabinosi suknelėn ir plėšė ją į skutelius.
- Pakentėk dar truputį! - tarė jis, verždamasis tolyn.
Praskyrus dar vieną šakų sieną priešaky pasirodė nedidelis šlaitas. Atsistojusiam suaugusiam žmogui jis siekė ligi krūtinės.
- Čia! - tarė Rodanas, šokdamas žemyn.
Tada prisišliejo prie skardžio krašto ir įtempė ausis.
Ir ėmė laukti juos sekančių žingsnių aido.
Laukti.
Laukti...
...
Nieko.
Jokio žingsniavimo, jokio judėjimo, šakų traškėjimo ar naujų šviesos blyksnių.
Ko jie laukė? Nejau šitas triukas suveikė?
Rodanas pažvelgė į Tają. Ši sunkiai alsavo, bet jo rankos nepaleido. Pajutusi savo palydovo žvilgsnį, nevalyvai pati jin įsistebeilijo. Jos didelėse, melsvose ir spindinčiose akyse degė sumišimas, baimė ir entuziazmas.
- Kas tokio? - paklausė ji, nebeištvėrusi tylos.
- Rodos, jie atsiliko, - tyliai tarė jis, - bet nemanau, kad ilgam.
Taja atsiduso.
- Keista, kad jie neseka mūsų pėdsakais... - tarė Rodanas. - Įdomu, kodėl?
Bet tada pasipurtė galvą.
- Kam rūpi! - tarė jis. - Gavom minutę atsikvėpti. Kaip tu, princese?
- Taja! - susiraukė ji. - Kiek galiu kartų kartoti, kad vadintum mane vardu!
Ji tokia miela, kai pyksta.
Rodanas šyptelėjo.
- Gerai jau. Tai neužkliudė tavęs, princese Taja?
- Tiesiog Taja! Ne, viskas gerai. Tik uždusau.
- Rūmuose treniruotis, matyt, nebuvo laiko?
- Žinoma, kad buvo! Tik nemaniau, kad jūsų riteriai tokie ištvermingi, - tada pažvelgė šilo gelmėn.
- Tai ne žmonės.
Taja išpūtė akis.
- O kas tada?
- Na, kaip paaiškinti... Jargarde gi gaminamos lėlės, ar ne?
- Taip, o ką?
- Na, tai įsivaizduok, kad mūsų pasaulyje žyniai rado būdą kaip tokias lėles pagaminti iš metalo, o vėliau įkvėpti joms gyvybę.
Taja klausėsi išsižiojusi.
- Midgardas tikra pasakų šalis! - galop tarė ji.
Rodanas prunkštelėjo.
- Pagyventum čia kurį laiką ir jis nesiskirtų nuo Jargardo.
- Tikrai? - Taja nuleido akis.
- Aha.
...
- Mums dar toli?
- Keli šimtai metrų.
- Ką?! Kodėl taip toli? Negalėjai karietos arčiau kur nors paslėpti?
- Jei būčiau turėjęs laiko, princese, tai gal ir būčiau spėjęs. Bet man tave teko iš kaliūzės traukti . O dar ir nepakliūti sargybos, kamerų ir jutiklių akiratin. Vienas vargas, žodžiu--
Taja taip stipriai sugniaužė Rodano ranką, kad šio pirštai net sutraškėjo. Tada plačiai nusišypsojo.
- Ai! - suinkštė tas.
- Tu kažką sakei? - paklausė ji.
- Vienas malonumas! - bemat pasitaisė jis. - Vienas malonumas!
- Malonu girdėti, - dar kartą spustelėjusi gniaužtus tarė ji.
- Ai!
Atgavęs savo ranką Rodanas pradėjo masažuoti tvinksinčius pirštus.
- Žinai, kartais tu būni tikra ragan--
Smūgis pašonėn priminė, kad tęsti geriau nereikia.
- Ai! Už ką tu vis mane lupi?
- Kaip su savo sužadėtine šneki?
Rodanas dėbtelėjo jon.
Viena akis pradėjo tvinkčioti.
Įsikalė sau mažvaikė panašią nesąmonę galvon. Čia ne Jargardas, kur viduramžių technologijos apsupty žmonės praktikuoja sutartines vedybas! Nors gal ji tiesiog tyčiojosi? Kelintą jau kartą.
- Tu vėl apie tą patį? Čia visai kitas pasaulis.
Tajos pasipūtė.
- Aš žinau.
A?
- Bet juk mudu mylime vienas kitą. Todėl man nesvarbu kokiame pasaulyje gyventi, svarbiausia, kad tu būtum šalia.
...
KĄ?!!!
- Pati lemtis tave atvedė į mūsų pasaulį ir mano pilį...
Tai buvo darbas. Už penkis tūkstančius terinų.
- Ir kai pagalvoju, kad nuo dabar gyvensiu tavo rūmuose kartu su tavimi, mano širdis pradeda daužytis it pašėlusi. Girdi?
Paėmusi Rodano ranką pridėjo sau prie krūtinės. Jos širdis plakė it po sunkaus bėgsmo. Ilgo ir įtempto. Tokio kaip kad neseniai. Kai jie gelbėjosi nuo droidų.
Kitą vertus, dabar Taja kvėpavo ramiai. O skruostai pradėjo rausti.
Jos mylimojo ranka gulėjo ant jos krūtinės. Ir visai trupučio tereikia, kad jo veidas priartėtų prie jos ir tada jų lū--
Rodanas atsiduso. Suėmęs ją už pečių pažvelgė į akis.
- Taja.
- T-taip...
- Tai adrenalinas.
- A?..
- Tu tiesiog pavargai šitiek prabėgusi. O ir baimė būti sučiuptai taip pat daro savo poveikį. Todėl tau ir atrodo, kad įsimylėjai.
- A?..
Abu žiūrėjo kits į kitą.
Taja mirktelėjo.
Dar kartą.
Tada susiraukė ir abiem rankom bloškė Rodaną atgalios.
- Tu visai nesupranti moters širdies, - prunkštelėjusi pašoko ant kojų. - Kaip tau liežuvis pasisuka taip trypti mano jausmus?
Rodanui pakilo vienas antakis.
Nejau ji tiki viskuo, ką kalbėjo? Šis vaikas bent suvokia, ką šneka ir kur lenda?
Turbūt nelabai.
Kitą vertus, Jargarde ji buvo princese...
- Klausyk, tau nebereikia apsim--
Trakštelėjo šaka.
Kita.
Dar viena.
Palietęs riešo PDA  Rodanas žvilgtelėjo radaro hologramon.
Iš traškančių šakų pusės plačiai išsibarstę lėtai artėjo raudoni taškeliai. Bet netrukus visi skubiai patraukė dviejų baltų taškelių link. Lyg suuodę kraują.
Rodanas tuoj pat išjungė radarą.
Pašokęs ant kojų jis griebė Tają už rankos.
- Ei!
- Pašnekėsim vėliau. Laikas eiti.
Jiedu paknopstom nuskuodė tolyn. Vėl vingiuodami tarp medžių.

Šilas netikėtai baigėsi ir Rodanas su Taja atsidūrė proskynoje, kuri iš kairės į dešinę driekėsi ilgu ruožu. Ir leidosi žemyn. Kitoje proskynos pusėje dygo pušų eilė, o už jos matėsi melsva bala, apsupta balto dažo. Didelė ir plati bala. Kaip ežeras.
- Kur... mes... atsi... dūrėme?... - gaudydama kvapą paklausė besidairydama Taja.
Rodanas įkvėpė pilną gurkšnį šalto oro ir sukosėjo.
- Kche... Kche... Beveik vietoje.
- Bet čia nieko nėra!
Rodanas parodė į šlaito papėdėje stovintį nedidelį kotedžą. Šalia jo pūpsojo sniegu uždengti žemeigiai.
- Mums ten.
- ATSARGIAI! - sušuko balsas iš kairės.
Rodanas su Taja sustingo vietoje ir pro juos tuojau prašvilpė trys slidininkai. Sniego gūsis pūstelėjo jiems tiesiai į veidus.
O nuo kotedžo pradėjo kilti platforma su dar saujele slides laikančių žmonių.
- Nagi, eime, - tarė Rodanas ir pradėjo leistis kelio pakraščiu.
Taja vos laikėsi ant kojų.
- Ai! - suklykė ji žnektelėjusi ant sėdynės.
Parvertusi ir Rodaną ji pradėjo šliaužti žemyn.
- AAAA!..
Sniegas tumulais taškėsi jiems į veidus. O medžiai susiliejo į vieną dėmę.
Žemė vis artėjo.
Artėjo.
Ir.
Bumt! Abu šlumstelėjo pusnin.
...
- Ei, viskas gerai? - kažkur iš šono atsklido balsas.
Rodanas iki pusės buvo sulindęs sniegan, bet galva gulėjo ant kažkokio minkšto ir šilto kauburio. Po jo pečiais sujudėjo ranka.
Galvą pasukus šonan jam priešais akis iškilo du, suknelės medžiaga uždengti kauburiai.
- Ei, princese, tau viskas gerai? - paklausė jis.
Taja suaimanavo, bet tuojau pradėjo kvatotis.
- Pakartot! - iškėlusi rankas sušuko.
- Tai bent nusileidimas! - tarė balsas pašonėj ir kažkieno rankos pradėjo tempti Rodaną iš pusnies.
Kitas slidininkas pakėlė Tają ir pasuko link kotedžo.
- Iš kur jūs pasirodėt? - paklausė Rodaną pagaliau paleidęs slidininkas. - Bene jus mačiau pamiškėj stovint?
- Aha, dėkui, - nusipurtydamas sniegą pasakė Rodanas.
Ir tada akies kampučiu pamatė kaulėtus siluetus aukštai ant šlaito.
Iš miško išnėrę droidai dairėsi į visas puses ieškodami savo taikinių.
- Tai velnias! - Rodanui širdis nusirito į kulnus.
Tada pasisuko į slidininką.
- VISI VIDUN! GRIEČIAU! - suriko pirštu bedęs kotedžan.
Tas sutrikęs stovėjo kaip įbestas kol Rodanas nemostelėjo droidų pusėn.
- Tai koviniai droidai!
Slidininko veidą perkreipė siaubas.
- Vidun! - sušukęs savo palydovas pasileido link kotedžo.
Tuo tarpu Rodanas pribėgo prie paties tolimiausiojo žemeigio ir darsyk įjungė savo PDA. Suradęs ikoną su žemeigio simboliu ją palietė ir atidaręs vežto bagažinę iš jos išsitraukė graižtviną. Prie rankenos paspaudęs jungtuką pasuko ratuką iki ketvirtos padalos ir nusitaikė į šlaitu besileidžiančias mašinas.
Rodanas paspaudė gaiduką ir elektros iškrova perėjo iš baterijos į lemputę, kurios šviesa, atsispindėjusi nuo išgaubto veidrodžio perėjo per skaidrų, dujų pripildytą, cilindrą ir baltos šviesos ruožu išsiveržusi iš graižtvino vamzdžio sukorė šimto metrų kelią šaltame ore ir nuplėšė vieno iš droidų galvą.
Šio kūnas suglebo kur stovėjęs.
Kiti droidai pasuko savo ginklus šaulio pusėn, bet patys atsakyti nespėjo, mat šliaužimas stačiu šlaitu žemyn trukdė prisitaikyti.
Kitas Rodano graižtvino spindulys perrėžė dar vieną droidą pusiau ir šis žiežirbuodamas liko smilkti savo vietoje.
Dar vienas gaiduko spustelėjimas ir po jo sekąs šviesos ruožas.
Ir dar vienas.
Paskutinis droidas taip pat neteko galvos.
Teliko drūtesnysis, su raudonom akim. Jis nusileido papėdėn ir nusitaikęs spustelėjo gaiduką.
Žybtelėjo melsvas spindulys.
Rodanas vos spėjo atšokti nuo tos vietos, kurion taikėsi droidas ir spindulys pragręžė skylę tiktai sniege.
Baltas žybsnis.
Bet pro šalį. Pataikė į už droido buvusį medį. Jame liko žiojėti skylė.
Rodanas liuoktelėjo užu savo žemeigio.
Melsvas spindulys pragręžė kitą skylę sniege.
Rodanas atsiduso. Sukaupęs drąsą jis atsargiai nusitaikė iš už kapoto.
Žybtelėjo baltas spindulys.
Droidas bandė pasitraukti iš kelio, tačiau jo reakcijos greitis neprilygo žmogui. Už tokią klaidą jis sumokėjo - dešiniajame petyje atsirado skylė ir nuėsta ranka su šautuvu krito žemėn.
Droidas pasisuko link ginklo ir pasilenkė jį pakelti likusia sveika ranka, bet baltas spindulys užkabino ir ją.
Tačiau nuplėšti nesugebėjo, o tik truputį aplydė. Nepakankamai, kad numarintų galūnę, bet to užteko, kad šioji pradėtų trūkčioti ir nevalingai judėti.
Droidas pažvelgė savo rankon. Tada atsitiesė ir visu greičiu pasileido link Rodano.
Šį išpylė šaltas prakaitas.
- Tai velnias! - pakraupęs sušuko.
- RODANAI! - staiga atsklido Tajos balsas.
Jis automatiškai pažvelgė josna. Ši stovėjo prieangyje. Jos akys buvo pilnos siaubo.
Kvaile, ką tu darai? Droidas gi išgirs!
- Eik vidun! - sušuko Rodanas.
Jo nuogąstavimas išsipildė ir droidas pakeitęs savo trajektoriją metėsi link Tajos.
Tik ne tai!
Ji tespėjo atsisukti, kai metaliniai gniaužtai buvo begriebią ją už rankos.
Jei ši mašina tik timptelės, tai ir to užteks rankai išsukti, arba gal net kaulams sulaužyti. Droidų jėga priklausė nuo sąnarinių variklių stiprumo bei perduodamo energijos kiekio intensyvumo. O kadangi šiuose modeliuose iš esmės buvo naudojamos EM jungtys, tai droidai be jokio vargo galėjo pakelti objektą iki dviejų tonų.
Žmogui susidūrimas su tokia mašina gali baigtis mirtimi.
Ypač tokiam trapiam, kaip Taja.
...
Jos širdis susigniaužė, o prieš akis iškilo Rodano veidas. Ji džiaugėsi, kad bent kurį laiką galėjo praleisti kartu su juo. Tai buvo laimingiausia jos diena.
...
Tajos kūnas it lėlė keliskart persivertęs ore žnektelėjo ant žemės už gerų dešimties metrų nuo kotedžo.
Rodanas visas apšalo.
Droidas ėmė žingsniuoti jos link.
Ji juk buvo reikalinga gyva. Gyva. GYVA, O NE MIRUSI!
- Prakeiktas gelžgalis! - suriko Rodanas.
Jo kraujas užvirė lyg kas būtų padegęs.
Liuoksėdamas žemridžių stogais jis abiem rankom sugriebė graižtvino vamzdį ir užsimojo.
- AAAA! - užkriokė Rodanas.
Droidas pasisuko link puolančio žvėries ir pabandė trūkčiojančia ranka sugriebti atlekiantį sunkų objektą. Bet šis praslydo.
Bamt! Graižtvinas žiebėsi droido galvon.
Smūgio banga robotą bloškė šonan. Aukštielninką. Jo į skutus sudarkyta galva žiežirbavo, o galūnės nevalingai trūkčiojo.
Atsistoti jis nebegalėjo. Mat humanoidinio tipo droido galvoje, kaip ir žmogaus, buvo pagrindinis procesorius, atsakantis už viso kūno funkcionavimą. Ir jei jis bus pažeistas - robotas liausis veikęs.
Šioji, tuo tarpu, buvo sumaitota kaip arbūzas.
Rodanas nuleido sulamdytą graižtviną. Ir prisiartinęs prie besimuistančio droido, nulupo krūtinės dangą ir išplėšė bateriją.
- Dvėsk, bjaurybe, - sušnypštė jis vos tramdydamas įsisiautėjusį kraujo troškimą.
Įsitikinęs, kad robotas nebejuda, numetė graižtviną ir nulėkė prie nejudančios Tajos.
Ji gulėjo ant pilvo, kairė ranka buvo nenatūraliai išsirietusi, o ji pati nekvėpavo. Sniegas šalia galvos buvo rausvos spalvos.
- Taja, - švelniai jos nugarą glostydamas, išlemeno Rodanas. - pasakyk ką nors.
Atsargiai ją apvertęs patikrino pulsą. Kaklo vena ramiai pulsavo.
Rodanas atsiduso lyg sunkiausias svoris būtų nuo jo pečių nuslinkęs. Gyva.
Nors iš nosies ir sruvo kraujas.
Tada jis ėmė švelniai čiupinėti kairę ranką.
Kaulai sveiki, raumenys nenuplyšę. Tik pety atsirado kauburys. Žąstikaulis iššokęs iš sąnario.
Rodanas įstatė jį atgal ir paėmęs Tają ant rankų nunešė trobelėn.

Taja atsibudo tamsiame kambaryje, po šiltu užklotu ir minkštame patale.
Akimoju ją persmelkė deja vu jausmas - nejau ji vėl namie? Ten, kur dabar įsitaisęs vietininkas Azazelis Kanonovas, jos tėvo draugas ir didžiausias jos pačios priešas. Jis - godus šunsnukis, užgrobęs valdžią ir iškėlęs jai ultimatumą - tekėti už jo arba mirti.
Gyva jam tai tikrai nepasiduosianti! Jos širdyje dar liko drąsos ir orumo.
Jai priešais akis iškilo droidas raudonom akim ir nuplėšta ranka. Jis paknopstom skuodė link Rodano.
Ją išpylė šaltas prakaitas. Rodanas. Nejau jis mirė?
Tajos širdis pradėjo daužytis it pašėlusi.
Negali būti! Tik ne jis!
Ji pašoko iš lovos, nors petį ir pervėrė aštrus skausmas.
Jinai suras Rodaną, nors ir kiek teks užtrukti!
- A?
... nors ir kokios būsenos jis būtų...
- Emm... Taja...
Jinai negali jo prarasti.
- Taja.
Tik ne jį.
Ašaros pradėjo kauptis akyse. Ilgiau nelaukdama jinai metėsi link išėjimo.
Bet tada vos neparvirto aukštielninka kai kažkas sugriebė už pakarpos.
- Tu kur, po galais, susiruošei?
Ją sugriebęs laikė kažkoks žmogysta. Pro langą krintančioj mėnesienoj jis atrodė lyg demonas iš legendų, atėjęs jos sielos pasigrobti.
- A-- ji buvo beklykianti, bet žmogysta kita ranka užčiaupė jai burną.
- Kokia musė tau įkando? Žmonės gi miega! Nusiramink, čia gi aš.
Taja visa drebėdama laukė kito žmogystos žingsnio, bet tada siluetas pradėjo ryškėti.
- Rodanai?
Žmogysta šyptelėjo.
- Tas pats ir nepakartojamas.
Jis gyvas. JIS GYVAS!
Taja pasijuto įgavusi sparnus. Ji puolė Rodano glėbyn ir apsivijo jį rankomis.
- Em... Smagu matyti, kad tau geriau, bet gal nereaguok taip audringai.
- Tylėk, praščioke, - sumurmėjo ji ir dar stipriau surakino savo glėby lyg bijodama, kad tai pasirodys sapnu ir ji tuojau pabusianti.
- Taja... aš uždusiu... - Rodanas gaudė kvapą ir mėgino atlaisvinti jos gniaužtus.
- Ne! - ji pakratė galvą, - Nenoriu, kad šitas sapnas baigtųsi!
- Sapnas? Ką čia paistai? Taja, paleisk mane!
- NE!
- Tada bent jau ne taip stipriai. Ar nori, kad aš čia kojas ir pakratyčiau?
Lyg tolimas prisiminimas, kairį Tajos petį pradėjo varstyti skausmas. Nenoromis ji paleido Rodaną ir susiėmė skaudančią vietą.
- Dabar laiminga? Petys juk dar nesugijo.
- Aš maniau, kad tave praradau...
- Mane? Užsimanei! Išties tai aš šitai turėčiau tau sakyti.
A?
- O tai po tokio skrydžio baimės man kaip reikiant įvarei.
Prieš akis iškilo trūkčiojanti metalinė ranka, besitiesianti link jos.
Kūną išpylė šaltas prakaitas. O petį ėmė nenumaldomai badyti skausmas it kas adatom varstytų.
Taja ėmė visa tirtėti. Ji pirmą kartą nukentėjo nuo metalinės lėlės--
...
Šilta ranka nusileido jai ant galvos ir ėmė ramiai glostyti.
Visas siaubas garuote išgaravo. Taja buvo čia, saugioje vietoje, kartu su savo gynėju. Žmogumi, kuris vertė jos širdį daužytis it pašėlusią. Ir dėl kurio skruostus mušė raudonis, o kvėpavimas gniaužte gniaužėsi.
- Nusiramink, viskas jau baigėsi, - šyptelėjęs tarė Rodanas. - Tą gelžgalį jau galima leisti dalimis.
Ir dabar jie liko vienui vieni. Tik ji ir jis.
Taja prikando apatinę lūpą.
Nejau ji pati turėtų padaryti pirmąjį žingsnį? Ar jai užteks drąsos? Ar ji pa--
Staiga Rodanas pakėlė ją ant rankų ir nunešė prie lovos.
Taja visa išraudo. Net ausys pradėjo svilti.
- Ei, palauk, aš nenorėjau taip greitai!.. - ėmė plėšytis ji. - Tai labai netikėtai!
- Jau vėlu, laikas miegoti, - tarė Rodanas be jokių emocijų balse ir paguldė Tają pataluosna. - Iki ryt.
Pamojęs apsisuko ir nieko nelaukdamas išėjo iš kambario.
- Vaikai, - atsiduso jis. - Greičiau užbaigti šį prakeiktą darbą.
Ir ėmė žingsniuoti savo kambario link.
Bet pusiaukėlėj sustojo ir parimęs ant sienos nuleido akis.
- Ar teisingai aš pasielgiau? - sumurmėjo jis. - Juk tai ne simuliatorius, išsaugoti ir pakartoti negalėsiu...
2016-05-27 08:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-28 12:59
Galaxy
Katinaz, ką tu prieš Thorą turi? Dar pasakyk kad Xmenai nepatinka :))) čia aš rimtai. Gražus vyras. Čia aš apie torą. O plokščias gal tik jo presas, bet taip ir turi būti. Tad miau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-27 15:51
pikta kaip širšė
Katinukas šiandien labai geranoriškas, taip teigiamai įvertinti tokį scenarijaus-komikso žanro tekstą. Nors gal ir turi šarmo tie veikėjai, besiblaškantys tarp vikingų Midgardo ir neaiškaus Jargardo, vienodai gerai įvaldę tiek važinėjimą karietomis, tiek kažkokiais žemeigiais ir dar turintys laiko pasišaudyti su koviniais droidais (čia tik man kažkoks technologijų "šuolis" šioje vietoje?). O kur dar princesė su viktorijos laikų suknele ir neaiškų vaidmenį atliekantys slidininkai... :-)
Turbūt bus tęsinys, teisingai mąstau?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-27 14:33
Aurimaz
"Rodanas prikando dantis" - kuom juos prikando? Kitomis dviejomis dantų eilėmis?
Jausmelis po šio teksto dvejopas. Visų pirma, norėtųsi patarti autoriui nerašyti taip gausiai apsižiūrėjus "Marvel" filmų, nes jie nėra rodiklis literatūros kūriniams. Kai režizierius su scenaristais gamino "Torą", jie ten kelias dienas sukišę galvas galvojo, kaip neužmigdyti žiūrovų kino teatruose. Tai reiškia, jie turėjo sukišti daug veiksmo į mažai atskleistus pagrindinius personažus - kad niekas nespėtų pamatyti, kokie jie plokšti. Tuo tarpu literatūros kūriniui "greitas veiksmas" negalioja, nes viskas priklauso nuo skaitymo greičio ir to, kiek kartų mes pakartojame tą patį sakinį.

Dabar apie tekstą. Veiksmo scenos pakankamai dinamiškos, jei tik ne visokie technologiniai kliuviniai, tokie kaip spindulių užgimimo, jų kelio nupasakojimo bei pataikymo vietų aprašai. Rimtai - daugelis fantastų ir taip žino, kas yra spindulinis ginklas. Jei imsi aprašinėti, kaip spindulį pagamina paprasta lemputė, tai jau virsta šiokia tokia komedija. Tai arba verčiau nutylėk, arba bent jau pasidomėk fizika ir lazerių technologijomis. Suprasi, jog magnetinė svaidyklė (railgun) kur kas labiau galingesnė ir įtikėtina nei kažkoks lempinis blasteris.

Šioje dalyje viską pradėjai nuo veiksmo ir praktiškai užmetei savo personažus - štai kodėl užsiminiau apie Marvel kino filmus. Čia ne kino filmas. Pristatyk visiems normaliai savo personažus, please. Ir nedaryk iš teksto kino filmo.

Bendrai paėmus - trys su puse. Duodu keturis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą