Taip atrodo vienatvė

Buvo neįtikėtinai gražus pavasario rytas. Vėjas vijo pažeme pūkus ir ryto vėsuma, sumišusi su nupjautos žolės kvapu, jau visai vasariškai šildė krūtinę. Medžiai persprogę visu gražumu, tačiau jų lapai man buvo per aukštai. Ėjau nudelbusi žemai akis, todėl viskas atsispindėjo pilko atstfalto spalva. Prieš devynias dienas nusipirkau raudonus batus, galvojau, padės, gal užklius kada koja už pilkos plytelės ir raudona spalva šauksis: „Ei! Aš čia! Pamatyk mane! “ Ir aš pamatysiu.
Trakų gatvė, kaip ir kiekvieną rytą po penktadienio vaizdavosi tarsi baisiausio Užupio menininko fotografija: rausvos sienos apvemtos, o šaligatviai nužarstyti nuorūkomis, ryto šešėlis tartum vainikas nuo paties Jėzaus Kristaus galvos. Vakar mušėsi, verkė ir dainavo tauta, savo skausme ir džiaugsme paskendusi. Palaimink, Viešpatie, jų sunkias galvas dabar glaudžiančias pagalves.
Įeinu į Tibeto skverą, jau mindžiodama savo batraiščius. Lupu kojas iš batų vos tik prisėdus ant suolelio ir kryžiuoju jas padais į saulę. Man šalta. Užmerkusi akis, atsiduodu blakstienų galiukais medžių šlamesiui ir paukščių čiulbėjimui. Dėkoju Tau, Viešpatie, kad, atėmęs regą, duodi žmogui klausą ir jautrumą, duodi jam apsčiai visko, Dieve... padėk pajust, tam vargšui žmogui, kokios didžios jo pasigėrėjimo galimybės. Suvirpa pilvo apačioje. Bandau prisiliesti prie krūtinės. Stveriuosi abiem rankom už kaklo ir šviesus stiklo kamuoliukas slysta atgal į pilvo apačią. Aš linguoju, įsivaizduodama, kad taip linguoja medžiai, kai mažos mergaitės geria jų sulą iš motinų rankų. Suvirpa varpeliai – atsimerkiu. Tuščia. Užsimerkiu – ima skambėti Bernardinų varpai.
Aš laukiu, kada, atmerkusi akis, galėsiu mankštinti savo akių obuolius pavymui praeiviui. Krentu žemyn. Dar spėju veidą pasukti šonu ir šis lėtai pakildamas nuo žemės te pamankstina kaklą. Šliaužiu link jo kojų. Jo pilkų pilkų batų. Taip desperatiškai aš įsikimbu į kiekvieną praeivį. Aš jo nieko, nieko nieko, neprašau. Žiūriu visus gyvybinius syvus sudėjus į šypsnį ir užmerkusi akis įsitempiu šiam ištarus: „Tu graži“. Pasakyk, man, žmogau, ką tau pasakyti, pasakyk man, gal tau liūdna, gal tave pralinksmint? Nenueik... „Prašau“ - ištaria lūpos jam jau negirdint.
Iš už krūmo išlenda baisiausias Užupio menininkas ir aš išgirstu jo Zetito „cakt“. Jis išryškins savo juostelę ir šitą kadrą pavadins: „Taip atrodo vienatvė“.