Popasąmonę.

Autoriaus patarimas būtų neskaityti, nes nėra keiksmažodžių, nes nėra junctura pseudo intellectualis, nes nebus linksma. Susinervinsit, nes yra gramatinių klaidų ir vėl kentės jūsų niekuo dėti šunys.


----



Šešėliais brėkštant aušrai,
Velka paribiui.



Saulėta pavakarė. Nežinia kur. Prie žvyrkelio sėdėjo senis. Priėjau, prisėdau šalia. Senis su pilku, per dideliu ir gerokai panešiotu paltu, intelektualiai apžėlusia galva ir barzda sėdi pasirėmęs alkūnėmis ant kelėnų ir žiūri kažkur, į kitoj kelio pusėj, toly sumūrytą mišką. Paprašau cigaretės, nors rūkyt nenorėjau, jis nepakeldamas akių ima knistis savo palto kišenėje, išsitraukia rožinę cigaretę. Duoda ją man. Klausiu:
– Ko lauki?
– Manos žmonos. – ramiai atsako.
– Seniai?
– Nežinau. Ji nuėjo tolyn. Laukiu sugrįžtant.
Po geros minutės tylos, išniręs iš miško, prie mūsų prišokuoja baltas triušis. Sako seniui:
– Einam. – Senis neprieštaraudamas atsistoja ir jie nueina keliu atgal.
Žengiu į mišką. Žiūriu į sąmanas. Matau, balta voveraitė jose žvaliai įsitvirtinusi. Tokia brandi, ambicinga. Pasilenkiu ir klausiu:
– Klausyk, kokia mano gyvenimo prasmė?
Ji man pasipiktinus atšauna:
– Kokia dar prasmė? Žiūrėk kokia tu išsitaškiusi, su grybais kalbies...

Einu toliau, ilgai einu. Sena troba, prie jos - šulinys. Prieinu prie šulinio, o iš ten išlipa keturios tokios kaip aš. Tik visos skirtingos. Štai griežto veido ji, kažkokiam mandram amplua, tokia veikėja, su telefonu rankoje ir cigarete kitoje, kažkuopanaši į mano mamą. Kita - į kuodą susirišusi, visa juoda, sukryžiavusi rankas, kaktą suraukusi, rimty į žemę žiūri. Trečioji sena, pavargusi, bet baisiai mylinti pasaulį, gėlėm pasipuošusi kaklą, o ketvirtoji nerami akimis ieško sau artimų.
-Ko jūs visos mane persekiojat?  Juk žinot, kad esat pasmerktos. Visos egoistės, visos tik apie save.
Mandroji, pasirėmusi į šulinį prabilo:
– Tai tu pažiūrėk! Mes iš tavęs išlindom. Šuliny tai tavo žemiškas atspindys buvo! Ir mes visada seksime iš paskos. Niekada nebūsi tik tu. Tai - tavo našta.
Nieko netarusi praėjau pro saves ir  palikau už nugaros. Jos tyliai palydėjo mane akimis. išskyrus tą, su kuodu. Ji jau buvo pakėlusi akis į dangų.
Nuėjau tvarto link, ten radau karvę. Apsikabinusi it motiną paprašiau:
-Karve, leiski man čia numigti...
- Nebūk kvaila. Tau reikia eiti. Aš tavęs neišgelbėsiu, - tik užliuliuosiu ir pamaitinsiu.
- Bet aš nežinau kur eiti.
– Sek paskui save - suprasi.

Išmintinga karvė...

Einu. Einu per žvyrkelį – nieko nesutinku. Einu per miestą pilną žmonių– nieko nesutinku. Skrendu dangumi – nieko nesutinku. Nė stabų, nė žmogaus. Gamtos gyvybė, su kuria neįmanoma kalbėtis. Tik vienišas vasaros kvapas ir dar keturios aš.