Ramiai, didingai, praradimuos ir skausme,
Tu vienišas tarp svetimų gyvenimą stebėjai.
Tarytum šventą paslaptį, įkalintą laike,
Išsaugoti nuo pragaištingų vėtrų privalėjai.
Išsaugojai. Ji liko su Tavim. Todėl pražys,
Kad Viešpaties ranka būties prasmes nulemtų, -
Baltaisiais debesų rašmenimis ją parašys.
Žinau, Jis dovanoja paslaptį tik tam,
kas pakelia akis į dangų.
Jau ko nestinga, tai realybių: ano kultūra realybė, šito – cinizmas. Kažkurioj realybėj šv. Madoną dramblio išmatomis nutapė, tai epigonams beliko žmogšūdis – per panašu, tai dvoks banalumu... Antai – nihilcinas prakiuro ir išdžiūvo, retai kas, kaip šiandien Potas, dar šliūkšteli sugraibęs kraujų, atgims minutei nihilybės realybė...
Dar kito realybė prasideda ir baigias ties uošvienės liežuvio galeliu.
Tai ko čia jaudintis atradus, kad yra kitokia realybė negu jūsų, kai šią sekundę baubia 7 milijardai realybių ne prastesnių – juolab kūrybine prasme – turime ką aptarti ir pasiginčyti dėl galimų kelių kūrybos, – pasinardydami po realybių tankmes ir pragarmes.
O jau ramstytis – menininkas laisvas: jei Jums neduota remtis morale, Dievu, nei egzaltacija, – remkitės dramblio šūdu, nihilcino žarnomis, Saukos pragarais, – sau į sveikatą. Linksmiau bus nepamiršus – realybių – aibė šaiposi.
Autorės realybė įvardinta, neatskleista. 3 .
Ar galite sukurti eilėraštį be nusaldinimų, be pagražinimų. Toks, koks yra. Nes galite pasakyti, kad žmogui pakėlus akis į dangų - reiks toliau vargą vargti. Anokia čia paslaptis.
Jūs negalvojat, kad yra kitokia realybė negu jūsų, ir kūrybos prasme taip pat ? Nes iš konteksto traukinėti žodį "šikti" man rodos yra tik įsižeidimo pasekmės, o ne kūrinio supratimas ir įvertinimas.
Ne tokių dar pabaisų esu prirašęs, bet tai nebuvo bumpsėjimai ir liurlenimai, o su aštriu peiliu per save.
Linkiu to paties.
Žmogus gali būti tik prakilnesnis, o ne svetimas kitiems, ir ne Viešpats tai gali nulemti, o pats žmogus.
Jūs rašot ant egzaltuotų pagrindų, bet nesiremkit nei morale, nei Dievu - jums to neduota, bent jau poezine prasme.
O kada tas gimimo laikas ir ar mes galime jį pasirinkti? Dėkokime Dievui už tai kas mums duota ir kelkime akis ne tik į dangų, bet ir į patį žmogų, Jo kūrinį. 3