Rašyk
Eilės (73924)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10422)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VI Skyrius

„Gerbiamas Pietinių žemių Vietininke
Mes, Helsvudo vyriausioji taryba, išnagrinėjusi Pirmosios knygos „Sosto ir paveldėjimo“ skyrių norime pranešti, jog pagal Helsvudo įstatymus, Jūs būsite karūnuojamas Helsvudo žemių valdovu. Pranešame, jog Jūsų karūnavimas vyks praėjus dviem savaitėm po buvusio karaliaus, Marto, mirties. Dėl šios priežasties prašome vos tik gavus laišką atvykti į Detrentą.
Helsvudo vyriausioji taryba“

Garsiai perskaičius laišką kurį laiką kambaryje tvyrojo tyla, tačiau netrukus ją išsklaidė Karla:
- Ką ruošiesi daryt Irai?
- Man atrodo neturiu pasirinkimo. Teks keliaut į sostinę ir susitikti su tuo kas tenai laukia, - atsakė karalius, akimis virs narstydamas laiško eilutes.
- Bet tu pats sakei, kad gali būti nužudytas. Ir vis tiek ruošiesi ten keliauti? - nustebo Lėja.
- Privalau. Tokie įstatymai, - pasakė Iras, vis neatitraukdamas akių.
Žmona dar bandė protestuoti, tačiau iras rankos mostu ją nutraukė.
- Karla, paklausyk. Aš saugosiuosi, tikrai nepulsiu kirsti galvų Marto vaikams, padalyti Helsvudą ir pradėti naujo karo. Bet Marto mirtis nėra kažkoks naujas įvykis. Per visą Helsvudo istoriją pasikeitė ne vienas valdovas, tačiau kovos dėl sosto nutikdavo retai. Be to, kaip pranešė patarėjai, vis daugiau žmonių tiki mano versija – kas nutiko ir dėl ko mirė Martas. Pasakysiu, jog jis buvo užvaldytas kažkokių kerų ir puolė mane. Aš neturėdamas kito pasirinkimo jį nudūriau. Lėjos šitoje istorijoje geriau neminėt. Ši žinia jau išsiųsta didžiųjų kraštų vietininkams.
- Ir tu manai, jog visi tuo patikės? Juk tai vis tiek įvyko Mire, tavo kambaryje, kur anot tavo versijos buvot tik jūs du - nenusiramino Karla.
- Visi tikrai nepatikės, bet aš nesiruošiu jų įtikinėti. Kur tai nutiko nėra labai svarbu. Tačiau svarbu, jog tai jie išgirstų iš mano lūpų, o ne įvairiausių gandų ir paskalų pagalba. Prisipažinęs, jog neturėjau kitos išeities ir nužudžiau Martą įgausiu žmonių pasitikėjimą, nes mano istorija didžiąja dalimi bus panaši į tai kas pagrinde pradeda sklisti šalyje, - paaiškino Iras. - Dėl to geriausia, jog nieko nelaukdamas išvykčiau auštant.
- Jau rytoj? - negalėjo patikėt Karla.
- Žinoma. Kuo greičiau ten nuvyksiu, tuo daugiau šansų, jog žmonės patikės manimi, o ne gandais sklandančiais aplinkui. Taip išvengsim galimo sukilimo šalies viduje ir galėsim susitelkt ties tuo kas mūsų laukia už Helsvudo sienų. Juk tu labiausiai to ir nori.
- Tegul bus kaip sakai Irai, - nusileido žmona. - Eisiu pažadinsiu vaikus ir pranešiu, jog ryt keliausim į sostinę.
- Jūs nevyksit į sostinę, - griežtai pasakė Iras, bet pamatęs nuostabą žmonos veide pridūrė, - bent kol kas. Būtų per daug rizikinga ir jums vykti ten, kol situacija nėra aiški. Kai įsitikinsiu, kad Marto ar kažkieno kito žmonės nesikėsina į mane, o tuo pačiu ir į jus, tuomet ir galėsim kalbėt apie jūsų persikraustymą į sostinę. O iki tol jūs būsit čia. Pranešinėsiu jums nuolat kas vyksta sostinėje. Be to Lėja, - kreipėsi Iras į seserį, - prašysiu tavęs keliauti su manim. Ar sutinki?
- Žinoma Irai, - sutiko Lėja. - Manau net ir Karlai bus drąsiau, jeigu kažkas iš artimųjų bus su tavim.
- Tikrai taip, - pritarė Pietinių žemių valdovė, nors jos akys vis dar, su didele baime, žvelgė į savo vyrą.
- Puiku, - pagaliau nusišypsojo Iras. - Karla, ryt paaiškink vaikams kodėl neatsisveikinęs išvykau į sostinę. Jei praneščiau jiems pats, tuomet tikrai greitu metu neiškeliaučiau į sostinę.  O dabar eikim miegot, nes ryt teks išvykt su aušra.
Karalius palydėjo seserį iki durų, tuo pačiu paprašęs stovinčio naktinio sargo pranešti Greisfui, jog šis ryte pakeltų visus kareivius, su kuriais Martas atžygiavo į Mirą. Uždaręs duris Iras atsigulė į lovą, pabučiavo žmoną palinkėdamas ramios nakties ir užmigo galvodamas kas lauks Detrente.

Saulei pakilus Iras su Lėja jau stovėjo pilies kieme, kartu su keliais tūkstančiais kareivių, kurie atžygiavo į miestą po Marto vėliava. Tačiau jie neparodė nei trupučio sumišimo ar pykčio, jog grįžta į sostinę vedami ir priklausantys jau esant kitam karaliui.
Atsisveikinus su vis dar susirūpinusia Karla Iras, bei jo sesuo įlipo į karietą ir lydimi gausios palydos pajudėjo į sostinę.
Važiuojant su didžiule palyda kelionė iš Miro į sostinę trunko apie savaitę. Kadangi kelias į Detrentą vis dar buvo nusėtas duobėmis, todėl kelionė labai išvargino Irą. Nors didžiąją kelio dalį karalius prašnekėjo su savo seserimi, bet lengviau atsiduso, kai pro karietos langus pamatė už sostinės bokštų besileidžiančią saulę.
Vis dar pietinių žemių valdovas nerimavo to kas jo laukia Detrente. Ar sostinėje gyvenančius žmones jau pasiekė gandai apie tai kas įvyko piečiausiame Helsvudo mieste? Ar jie patikės tuo ką sakys Iras ir priims jį kaip naująjį valdovą? Šios mintys sukosi jo galvoje iki pat miesto vartų. Bet tik pravažiavus milžinišką pravirą arką ir išgirdus minios, kuri laukė jo atvykimo, sveikinimo šūksnius, iš galvos išgaravo visos mintys kurios jį neramino ir viduje pasidarė šiek tiek ramiau.
Iras žvilgtelėjo į Lėja ir pastebėjo, jog ši pasimetusi ir baimės pilnomis akimis žvalgėsi aplink.
- Kas nutiko Lėja? Ar sergi? Tu visa išbąlus - paklausė brolis.
- Aš pirmą kartą matau tokį milžinišką miestą ir tiek daug žmonių vienoje vietoje. Mane žmonės gąsdina... Man žmonės nepatinka... Jie beveik visada pasiruošę tave apgauti ar tavimi pasinaudoti. Gyvūnai visai kitokie. Jie neturi tikslo meluoti. Gyvūnais galima pasitikėti ir jie visada bus šalia, - atsakė Lėja vis dar akimis bėgiodama nuo bokštų prie žmonių.
- Bet tu jau beveik mėnesį buvai Mire, matei miestą, žmones, net gi bendravai su jais, - nesuprato Iras.
Jam nepatiko, jog sesuo taip išsigandusi, bet dingti jau nebuvo kur. Karieta po truputį stojo.
- Mire viskas kitaip, - bėrė žodžius Lėja. - Prie Miro aš buvau pripratusi, nes mačiau miestą iš toli. Kartais įsikūnydavau į kokį nors žmogų, kad pamatyčiau tave. Bet čia... Čia žmonės kitokie. Jie...
Tačiau Iras nespėjo išgirsti kuo žmonės skiriasi čia, nes kaip tik tuo metu prasidarė karietos durys ir pro jas galvą įkišo apvalaus veido jaunuolis.
- Valdove, esu skavairas Eironas, sveikinu atvykus į sostinę. Žyniai jau laukia jūsų pilyje. Ten jie paaiškins apie rytojaus ceremoniją. Be to man buvo pranešta, jog jūs atvyksite su šeimyna, tačiauuuuu... jos nematau, - pasakė Eironas, žvilgsniu apžvelgęs visą karietos vidų. - Ar jie atvyks vėliau?
- Dėl tam tikrų priežasčių kol kas jie liko Mire. Atėjus laikui jie prisijungs prie manęs Detrente. O čia Lėja. Ji mano asmeninė pagalbininkė, - pasakė Iras, kai pasiuntinys jau žiojosi klausti žiūrėdamas į viešnią karietoje.
Jaunuolis išsišiepė, linktelėjo ir nuleido karietos laiptukus.
Iras iš karietos žengė pirmas, tačiau per petį vis dar dirsčiojo į Lėją, todėl visai nekreipė dėmesio į žmonių sveikinimus ir jų šūksnius. Karalius jau manė, jog sesuo liks karietoje, tačiau valandėlę padvejojus pro duris žengė ir Lėja. Ji krūptelėjo, kai tas pats apvalaus veido vaikinas padavė savo ranką norėdamas padėti jai išlipti.
Lėjai atsistojus šalia Iro ir vis dar neramiai žvalgantis, šalia jų priėjo tvirtas vyras juodais ilgais plaukas, nusilenkė ir tarė:
- Sveiki atvykę valdove. Esu vyriausiasis sosto patarėjas Miltonas. Prašom eiti su manimi į pilį. Ten jūsų jau laukia susirinkę žyniai. Tačiau jūs ten turite eiti vienas.
Miltonas nusilenkė Lėjai ir vėl atsisuko į Irą.
- Jūsų palydovę pilies tarnai palydės į kambarį.
- Hm... Na gerai, - nenoromis pritarė Iras žvilgtelėjęs į Lėja.
Ši nors vis dar buvo išbalusi, tačiau linktelėjo broliui parodydama, jog jai nieko nenutiks, todėl Iras patraukė paskui Miltoną.

Pirmi karaliaus žingsniai pilyje buvo netvirti. Nors jis čia praleido visą vaikystę, išnagrinėjo kiekvieną kampą ir atrado galybę slaptų tunelių, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Dabar jis jautė, kad ši tvirtovė netrukus priklausys jam. Jis žinojo kad jam priklausys ne tik ji, bet ir visas Helsvudas. Dabar jis bus atsakingas už keletą kartų didesnį plotą ir kelesdiašimt kartų daugiau žmonių. Šitokia atsakomybė jam buvo nauja patirtis, todėl tai gąsdino ir slėgė jį. Tai ne tas pats kas vesti armiją į mūšį, kur visi jo klauso. Jau rytoj jis pradės valdyti didžiausią Karalystę visame Žaliajame slėnyje. Jei galėtų pasirinkti Iras šiuo metu mieliau vienas stovėtų karo lauke prieš šimtus tamsiųjų padarų. Tačiau negalėjo. Jis privalėjo priimti užklupusią atsakomybę, todėl po nedrąsiu pirmų žingsnių vis tvirčiau sekė paskui vyriausiąjį patarėją į susirinkimų kambarį, kur jo jau laukė žyniai.
Kambaryje stovėjo aštuoni senoliai. Po du kiekvienai žemei. Jie vilkėjo pilkus apsiaustus slepiančius net jų kojas. Ant kaklo buvo užsidėję po medalioną kurie žymėjo kuriai iš keturių Helsvudo vietų jie priklauso. Iras pažinojo tik du iš aštuoneto, o kiti veidai jam buvo nematyti, nes taryba susirenka tik išskirtiniais atvejais kaip šis.
- O, vietininkas Iras. Taip, taip... Esu vyriausiasi žynys Felicijus. Mes matėme, jog jūs atvykote. Nustebome, jog be šeimos. Nors palydovė kuri atvyko su jumis be abejo verta dėmesio, - tarė vyriausiai atrodantis senolis.
- Ne, ne. Ne taip supratot, - šyptelėjo Iras. - Tai tik mano padėjėja. Šeima atvyks vėliau, nes sūnus sunegalavo, o Karla atsisakė važiuot kol jis nepasveiks.
- Atsiprašome valdove, jei jūs įžeidėme, - iškart pasiskubino ištaisyti klaidą vyriausiasis žynys.
- Nieko tokio, bet gal galime eiti prie reikalų? Esu pavargęs po kelionės ir norėčiau kuo greičiau atsigult į lovą.
- Taip žinoma, - pritarė senolis ir kreipėsi į visus esančius kambaryje. - Taigi kaip žinote rytoj vyks naujojo mūsų valdovo karūnavimas. Jis, kaip liepia Pirmoji knyga, pakeis savo žuvusį brolį ir stos valdyti Helsvudo. Ceremonija prasidės ryte, kur jūs prisieksite prieš Pirmąją knygą. Vėliau bus dovanų įteikimas ir pokylis jūsų garbei. Gal norite kažko paklausti pone?
Iras tik papurtė galvą norėdamas kuo greičiau atsidurti lovoje.
- Na tada galite eiti. Jei kažkas bus neaišku ir norėsite paklausti iki pat ceremonijos pradžios rasite mus čia valdove, - pasakė senelis ir linktelėjo galvą.
Vos tik baigėsi susitikimas, Iras iš kambario išėjo pats pirmas ir nieko nelaukęs patraukė į ketvirtą aukštą, kur buvo miegamieji.
Kadangi sostinėje vykdavo įvairios šventės, sutikimai ir dažnai atvykdavo garbių svečių iš tolimų kraštų, todėl pilyje buvo paruošta daug kambarių kur atvykėliai galėtų pernakvoti. Nors neretai atvykę kitų kraštų valdovai ar kilmingi svečiai savo naktis praleisdavo mokamų moterų kompanijoje, tačiau pilyje nuolatos būdavo paruoštos lovos netikėtiems svečiams. Viename iš tų kambarių, greta karaliaus miegamojo, buvo įkurdinta ir Lėja.
Būsimasis valdovas prieš einant ilsėtis užsuko į kambarį patikrinti kaip jaučiasi sesuo. Vos jam pravėrus duris Lėja pašoko nuo lovos ant kuros sedėjo.
- O, čia tu, - tarė Lėja, pamačiusi, jog į kambarį įėjo Iras. Ir vėl atsisėdo ant lovos.
- Taip, aš. O dabar būk gera, paaiškink kas šiandien nutiko? - paklausė Iras ir atsisėdo šalia sesers.
- Nieko... Na aš tau paaiškinau viską karietoje. Man nepatinka šie žmonės. Jie visiškai kitokie, nei taviškiai Mire. Čia visi pasipūtę, pilni tuštybės. Jų visų mintys sukasi tik apie pinigus ir jų leidimą, - atsakė Lėja.
- Numanau apie ką tu, - atsidusęs tarė brolis. - Man nuolatos tekdavo susidurt su kitų žemių valdovais ir ten gyvenančiais karaliais. Kuo toliau nuo pietinių Helsvudo sienų, tuo labiau pasipūtusius valdovus buvo galima ten rasti. Taip nutiko, nes Martas jiem leisdavo taip elgtis, nes ir pats buvo vienas iš tų, kurie nepersidirbdavo kalbant apie visą šalį. Kai tapo karaliumi Martas problemas dažniausiai spręsdavo pinigais. Iki tol mes valandomis sedėdavom prie knygų ir bandydavom analizuot mūšius ir įvairius konfliktus. Spręsdavom kokias klaidas padarydavo ankstesni valdovai ir karvedžiai. Bet vos tik atsisėdo į sostą jis matė tik pinigus ir daugiau nieko. Bijau, kad taip gali nutikt ir man. Būtent dėl to ir norėjau, jog keliautum kartu. Tu būsi mano blaivus protas, jeigu kažkas nutiktų, Lėja, - pasakė brolis ir pažvelgė į jos ryškiai mėlynas akis.
Lėja apkabino brolį ir tarė:
- Žinoma, Irai, aš padėsiu tau. Mes vienas kitam padėsim ištvert šitame tuštybės mieste. Juk tam vienas kitam ir esam reikalingi.
- Taip Lėja. Na, o dabar keliaukime miegoti. Ryt laukia sunki diena, o aš norėsiu, jog būtum šalia, kai vyks karūnavimas.
Lėja tik gailiai atsiduso, pažvelgė į Irą ir atsakė:
- Būsiu. Vis geriau, nei sėdėti šitam kambaryje.
Iras šyptelėjo sesei ir išėjęs pro duris patraukė į savo kambarį greta.

Iras miegojo neramiai. Ne dėl to, jog tai būtų nauja vieta. Ne, juk jis pilyje praleido visą savo vaikystę. Keista buvo, tai, jog jis miegojo lovoje kurioje prieš daugiau nei dvidešimt metų miegojo jo tėvas, bei kiek daugiau nei prieš savaitę jo brolis.
Nors Iras ir suvokė, kad žmogus kuris jį užaugino, nėra jo tikrasis tėvas, o Martas, su kuriuo praleista visa vaikystė kartu, nebuvo jo brolis, tačiau vis dėl to laikė juos savo šeima. Ir nors Martas papasakojo kaip jis nekentė Iro nuo pat mažų dienų, tačiau pats karalius vis dar sunkiai galėjo patikėti tais brolio žodžiais. Jei tai būtų tiesa Martas turėjo daugybę progų jo atsikratyt, tačiau rūpinosi ir elgėsi kaip su tikru broliu. Be to, tokios pat žalios akys kaip žmogaus miške ir rankos tiesimas prašant pagalbos tik dar labiau tvirtino Iro teoriją, jog Martas taip elgėsi savo noru.
Taip bemąstant apie velionį karalių kažkas pabeldė į duris ir jas atidarė. Tai buvo patarėjas Miltonas.
- Mano valdove, jūs jau kviečiamas į salę, kur vyks karūnavimas.
- Taip, jau einu, - atsakė Iras.
„Ką gi. Prasideda“ - pagalvojo Iras išeidamas iš kambario uždarydamas duris ir eidamas link laiptų kurie vedė į iškilmių salę. Prie jų karaliaus jau laukė jo sesuo Lėja. Tokios gražios kaip šiandien sesers jis dar nebuvo matęs. Jos visuomet tiesūs plaukai buvo sugarbanoti, o ant jų pabarstyta kažko blizgaus, todėl dabar plaukai tiesiog spindėjo saulės šviesoje. Ji buvo aprengta ilga raudonos spalvos suknele, kuri leidosi iki pat žemės, o prie pečių prisegtas kažkoks medžiaginis daiktas kurio pavadinimo Iras nežinojo. Tačiau viskas tarpusavyje puikiai derėjo ir bendras vaizdas buvo nepakartojamas
- Tu nuostabi, - pagaliau ištarė Iras atsitokėjęs nuo vaizdo kurį pamatė.
- Nesišaipyk. Atrodau juokingai. Mane privertė eiti su šita nesąmone, kitu atveju sakė, jog galiu eiti nuoga, - nepatenkinta atsakė sesuo ir vis kilnojo suknelę tik dėl jai vienai žinomos priežasties.
Iras šyptelėjo ir dar kartą norėjo įtikinti seserį:
- Atrodai tikrai labai gražiai Lėja.
- Atrodau, kaip viena jų, - atrėžė Lėja ir galvos judesiu parodė apie ką ji kalba.
Iras pasuko akis ten kur rodė sesuo ir suprato apie ką ji. Laiptų apačioje jau rikiavosi minia įvariausių kraštų karalių ir vietininkų su antromis pusėmis, ar šiaip palydovėmis vienai dienai. Visi svečiai buvo apsirengę puošniausiais rūbais. Atrodė, jog vyktų varžybos kuris žemės valdytojas ant savęs galės užsikabinti daugiau papuošalų arba kurios iš moterų suknia pūstesnė. Iras žinojo, kodėl sesuo nepatenkinta. Bet koks panašumas į sostines turtinguosius jai buvo nepakenčiamas.
- Na, bent jau neišsiskirsi iš minios, - pakuždėjo brolis į ausį Lėjai, kai jie lipo laiptais.
- Ai, patylėk... - atrėžė sesuo ir Iras prisižadėjo sau jos daugiau neerzinti iki pat ceremonijos pabaigos.
Nusileidus į halę, prie būsimo Helsvudo valdovo iš karto vienas po kito rikiavosi įvairių žemių ir šalių valdovai norėdami pasveikinti ir paspausti ranką būsimam karaliui. Tačiau Iras nebuvo nusiteikęs padlaižiavimui, todėl iš karto pasakė, jog visam tam laiko bus po ceremonijos. Akies kampučiu Iras matė, jog toks jo elgesys kai kurių svečių buvo priimtas kaip įžeidimas. Tačiau jis jau buvo nusiteikęs kovai su karalysčių valdovais ir vietininkais, nes žinojo, kokią laisvę jiem buvo suteikęs brolis. „Bet aš ne Martas“ - mintyse pasakė sau Iras ir laikydamas seserį už rankos, jog ši nepasimestų puošeivų minioje, patraukė į karūnacijos vietą.
Ceremonijos vieta tapo salė, kurioje žyniai su vietos žmonėmis melsdavosi Pirmiesiems žmonėms. Visuomet niūri ir tamsi vieta tapo šilta ir šviesi. Nuo aukštų salės skliautų leidosi girliandos nupintos iš auksinės spalvos žiedų. Irui gėlės buvo nežinomos, tačiau jį iškart užbūrė saldus jų kvapas. Įprastus salės stiklinius vitražus buvo pakeitę nauji stiklai su Iro šeimos simboliu - didžiuoju juoduoju lokiu. Pamatęs naujuosius stiklus jau įstatytus languose būsimasis Helsvudo karalius suprato kiek daug laiko ir lėšų buvo skirta šiai ceremonijai. Marto nebėra tik kelios savaitės, o tokiems vitražams paruošti reikalingas ilgas, sunkus ir kruopštus darbas. Vaikystėje Iras su Martu buvo supažindinami su visais Helsvude vyraujančiais amatais, todėl žinojo koks tai sudėtingas procesas. O tas milžiniškas lokys pavaizduotas stikle kėlė dar didesnę nuostabą ir susižavėjimą.
Ant pakylos, salės gale, jau stovėjo aštuoni vyriausieji žyniai, o pagrindinis jų laikė karūną. Irui ir Lėjai užlipus ir atsistojus šalia išmintingųjų senolių būsimas karalius atsisuko į susirinkusius žmones ir suprato, jog trauktis nebėra kur - tuojau jis taps Helsvudo valdovu. Iras pastebėjo, jog prie Lėjos priėjo Miltonas ir kažką pašnibždėjęs jai į ausį patraukė merginą į šalį. Karalius dar žvilgtelėjo į sesę, bet ši galvos linktelėjimu parodė broliui, jog viskas gerai.
Porą sekundžių tvyrojo šurmulys, tačiau jis greitai nurimo. To priežastis buvo į priekį žengęs pagrindinis Helsvudo žynys.
- Sveiki susirinkę. Kaip visi žino, Pirmųjų žmonių valia prie jų prisijungė mūsų buvęs ir visų mylimas valdovas Martas, - pradėjo žynys Felicijus.
Po šių žodžių salėje pasigirdo nedidelis šurmulys, tačiau nekreipdamas į tai dėmesio žynys tęsė toliau ir salėje vėl įsivyravo tyla.
- Kaip parašyta Pirmojoje knygoje, Helsvudo sostą užims jo brolis Iras, kuris iki šiol valdė Mirą ir visą Pietinį kraštą, - tai taręs Felicijus atsisuko į Irą ir linktelėjo jam, kviesdamas prieiti.
Truputį toliau šį laiką stovėjas Iras, priėjo prie senolio. Šalia atėjo dar vienas žynys, kuris rankose kažką nešė. Šis žynys buvo iš Pietinių žemių, todėl priėjęs šyptelėjo Irui ir nulenkęs galvą padėjo ant pakylos, stovėjusios priešais, nemažą ir seną medinę dėžę. Felicijus priėjo prie jos ir nuėmė gaubtą. Viduje buvo padėta Pirmoji knyga. Originalas.
Knyga buvo labai sena ir atrodė, jog net dėl menko prisilietimo ji pavirs dulkėmis. Jos odinis viršelis jau buvo labai nusitrynęs, tačiau kai kur vis dar matėsi aukso lakštų gabaliukai. Nepaisant jos amžiaus viršelyje vis dar buvo aiškiai matomos įspaustos raidės kurios skelbė, jog tai Pirmoji knyga.
Pakėlęs akis nuo knygos Iras netikėtai prie durų pamatę jauną merginą. Ji atkreipė Iro dėmesį, nes skirtingai, nei minioje esantys žmonės, vilkėjo ne puošnius rūbus, o kažką panašaus į žynių apsiaustus, tik juodos spalvos. Mergina turėjo ilgus garbanotus juodus plaukus, bei ryškias raudonas lūpas, kurios šiuo metu šypsojosi. Iras norėjo pamatyti ir jos akis, tačiau šias slėpė apsiausto gaubtas kuris buvo uždėtas ant galvos. Būsimas Helsvudo karalius jau ruošiesi žengti nuo pakylos ir eiti pas ją, bet tuo metu išgirdo Felicijaus balsą:
- Uždėkite ranką ant knygos valdove.
Iras tuo metu lyg pabudo iš sapno ir vėl supratęs, kas vyksta ir padėjo ranką ant knygos. Vyriškis apsidairė ir nusiramino, jog niekas nepastebėjo nei paslaptingosios merginos, nei pačio karaliaus trumpalaikio pasimetimo. Bet vėl žvilgtelėjus link durų, viešnios, kuri išblaškė Irą jau nebebuvo.
Ceremonijos trukmė artėjo link valandos. Iras tuo metu jau sėdėjo ant kedės, pastatytos kiek toliau nuo pagrindinės pakylos, kur iš Pirmosios knygos skaitė vienas iš žynių. Didžiausią laiko dalį ir užėmė žynių skaitymas iš pirmosios knygos. Iras žvilgtelėjo į susirinkusius žmonės ir pastebėjo, jog šypsenos ir entuziazmas dingo iš jų veidų. Dabar karaliai ir vietininkai su žmonomis ir sugulovėmis sėdėjo labai nepatenkinti ir atrodė, jog laukia, kad kuo greičiau ateitų viso to pabaiga. Irui nuostabos tai nei kiek nekėlė. Užteko žvilgtelėti į jų drabužius, jog suprastum, kad žmonėms turėjo būti taip karšta lyg būtų pakabinti virš laužo. Karalius vos nenusijuokė pažiūrėjęs į vieną stambią moteriškė, ant kurios plaukai neaiškiu būdu buvo sukelti į viršų. Tačiau dėl šilumos esančios salėje plaukai pradėjo prarasti savo formą ir po truputį kristi tiek ant pačios moters, tiek ant kaimynų sėdinčių aplink.
Pagaliau vyriausiasis žynys atsistojo ir paprašė Iro ateiti šalia. Kai karalius vėl stovėjo prieš minią, kuri vėl atgijo, žynys prabilo.
- Pirmojoje knygoje parašyta, jog kol bus Helsvudas, tol bus ir jį valdantis karalius. Karalius, kuris kraujo linija nuo gimimo yra paskirtas būti karaliumi. Tokia yra pirmųjų žmonių valia, jos mes privalome klausyti, norint, kad gyvuotų Helsvudas. Todėl pirmųjų žmonių man suteikta galia, Irą, Pietinių žemių valdovą, velionio karaliaus Marto brolį, karūnuoju Helsvudo karaliumi. Tegul šviesa lydi naująjį karalių jo vadovavimo metu.
Susirinkusieji pakartojo paskutiniuosius žodžius ir po jų sveikinimo šūksniai nuvilnijo per visą maldų salę. Bet būtent paskutiniai žodžiai Irui suteikė ne džiaugsmą, o nerimą. Juk kaip tik jo karaliavimas ir gali būt paskutinis kurį dar lies šviesa. Bet Helsvudo valdovas buvo pasiryžęs padaryti viską, jog pranašystėje minimas chaoso atėjimas neišsipildytų. Jis neleis tam įsivyrauti Helsvude. Tik ne dabar, kai nuo jo priklauso kiekvieno karalystės kario, motinos, tėvo ar vaiko gyvybė.
Pasibaigus karūnavimo ceremonijai Iras su Lėja, kuri jau buvo stebėtinai rami, pirmieji nužingsniavo į didžiąją menę, kur turėjo vykti puota. Jiems einant pro šoną svečiai lenkėsi ir sveikino naująjį karalių. Stambioji moteriškė su, jau beveik ištižusiu šukuosenos bokštu ant galvos, taip pasilenkė, jog visa tai kas buvo ant jos galvos nebeištvėrė nei karščio, nei savo svorio ir subliuško. Iras vos susilaikė garsiai nenusijuokęs, tačiau vis dėl to apsimetė, jog nieko nematė ir nusisuko į kitą pusę.
- Na ir kaip tau visa šita šventė Lėja? - pasidomėjo Iras.
- Atleisk, bet vos tik mane pasodino, aš pasitraukiau iš savo kūno, - žvaliai atsakė sesuo.
- Kaip suprast? Įsikūnijai į kažką kitą? Kažką iš salės? - išsigandęs ir tyliai, kad niekas negirdėtų, paklausė brolis.
- Oi, tikrai ne. Koks įdomumas būti vienu iš pasipūtusiu ponu, ar pasileidusia moterimi su kuria jis atėjo. Ne, tai ne man, - šypsodamasi pasakė Lėja.
- Bet, kad nieko daugiau saulėje nebuvo. Tik susirinkusieji žmonės, - nesuprato šviežiai karūnuotas Helsvudo valdovas.
- Tau dar reiks išmokti pastebėti ir smulkesnius, bet ne ką mažiau svarbius organizmus, Irai. Nuo pat ceremonijos pradžios prie vieno iš langų tupėjo mažytis paukštelis. Gyvūnai tokios tyros būtybės. Buvo taip gera vėl pajaust kažką švelnaus ir šilto, - atsakė broliui Lėja ir atrodė, jog pakils ir nuskris, jei tik panorės.
- Ei, Lėja, ramiau. Tu dabar tarp žmonių, - truputį sunerimęs kalbėjo Iras ir žvalgėsi ar niekas nepamatė keisto jo sesers elgesio. Tačiau ji niekam nerūpėjo. Jog sesuo elgiasi keistai atrodė tik Irui. Aplinkiniai visiškai nesureikšmino tokio karaliaus patarėjos laisvumo.
- Be to aš irgi turiu ką tau papasakoti. Kadangi skraidei su su savo paukščiuku, negalėjai matyti svečių.
- O kas ten tarp jų tokio įdomaus nutiko? - susidomėjo Lėja.
Tačiau kaip tik tuo metu Iras su seserimi, o kartu ir svečiai, kurie ėjo iš paskos, įžengė į didžiąją salę. Todėl karaliui nebeliko kitų galimybių ir tepasakė:
- Vėliau.
Visiems susėdus į savo vietas ir Irui pasakius porą padėkos žodžių prasidėjo šventė. Karaliui net gi pasirodė, jog žmonių vietoj to, jog sumažėtų įvyko atvirkščiai - jų padaugėjo. Be to jam susidarė toks įspūdis, jog nemaža dalis svečių susirinko čia ne tik kad pamatyti ar pasveikinti naująjį valdovą, o tiesiog pavalgyti ir prisigerti. Iki šiol pripratęs prie santūrumo valgio metu, Iras negalėjo atsistebėti, jog daugelis puotoje esančių žmonių elgiasi lyg išbadėję gyvūnai. Jie rėkavo, nesigėdydami maistą į lėkštes dėjosi rankomis, o vynas tiesiog laistėsi į šonus. Nepaisant to, jog salės viduryje vyko meninė programa, bei grojo muzika, niekas į ją didelio dėmesio nekreipė. Kartas nuo karto kažkas atsistodavo, pasakydavo nerišlų tostą sveikindamas karalių ir vėl atsisėsdavo į savo vietą valgyti ir gerti, gerti ir valgyti.
Vaišės vyko iki sutemų. Blogiausia buvo tai, jo Iras negalėjo palikti stalo, o turėjo sėdėti ir žiūrėti į tai kas yra sostinė. Žinoma, šventėje buvo ir padorių žmonių, kurie lygiai taip pat negalėjo patikėti tokiu ponų elgesiu, tačiau dažniausiai jie ilgai prie stalo neužsisėdėdavo ir nuėję prie Iro, pasveikinę, bei įteikę dovaną išvykdavo. Todėl Iras neturėjo daug galimybių pašnekėti su jais.
Išgirdę smagesnę muziką, kai kurie žemių valdytojai savo antrąsias puses pakviesdavo šokti, bet dėl išgerto vyno to nebuvo galima pavadinti šokiu. Iro kantrybės taurę perpildė, kai vyriškosios lyties svečiai pradėjo nebevaldyti ranku ir kaišioti rankas ne tik po savo moterų, bet ir pilies tarnaičių sijonais. Pamatęs tokį vaizdą karalius paprašė savo patarėjo Miltono, kuris netoliese kalbėjo su pora svečių, jog šventė baigtųsi ir paaiškino susidariusią situaciją. Patarėjas nei kiek nesutriko, tik linktelėjo karaliui ir užlipęs ant centre buvusios pakylos, kurioje grojo muzikantai, pranešė, kad karalius yra labai pavargęs, todėl dėkoja visiems svečiams, jog pagerbė jį savo apsilankymu. Kai kas reiškė pasipiktinimą, tačiau patarėjui dar kartą padėkojus už apsilankymą, nuo stalų pakilo ir jie.
- Atsiprašau, jog turėjote tai pamatyti, valdove, - tarė Miltonas, kai svečiai išsiskirstė į savo kambarius, ar karietomis išvažiavo namo. - Suprantu, jog jūs nesate pripratęs prie tokio pobūdžio švenčių.
- Nieko, tu nekaltas. Ir taip, Mire mes švenčiam kiek... santūriau... - pasakė Iras apsižvalgęs po salę, kuri buvo sujaukta.
- Sostinė ne Miras, pone, - šypteldamas pasakė patarėjas.
- Tai jau taip, Miltonai, Detrento kultūra truputį skiriasi, nuo Pietinių kraštų kultūros. Bet su laiku pasikeis ir tai. Ką aš mačiau dabar... Na tai buvo nepateisinama.
- Suprantu ką norite pasakyti, valdove. Tačiau noriu perspėti, jog jūsų vėlionis brolis mėgo tokius pokylius ir pripratino ponus prie tai ką matėte šiandien. Nemanau, kad jum lengvai pavyks pakeisti juos ar tą kultūrą kuri vyrauja tarp turtingųjų. Radikalios permainos jiems nepatiks, - rimtai pasakė Miltonas.
- O aš ir nesitikiu, jog bus lengva, - šyptelėjo Iras. - Bet nieko nedaryti irgi negaliu. Per daug brolis viską čia apleido... Na bet tai klausimai ateičiai. O dabar po tokių vaizdų laikas ir pailsėti.
- Žinoma, valdove. O jūsų patarėjai viskas gerai? - paklausė Miltonas.
Iras iš pradžių nesuprato apie jis kalba, tačiau atsisukęs link stalo, pamatė ten vis dar sėdinčią Lėją.
- O taip, jai viskas gerai. Ačiū už pagalbą, Miltonai, jei ne tu, kas ten žino iki ko viskas butų nuėję.
- Mano toks darbas, valdove, - pasakė patarėjas, nusilenkė ir išėjo iš salės.
Iras likęs vienas, nuėjo prie sesers, kuri ramiai sėdėjo ir atrodo į nieką nekreipė dėmesio.
Karalius lengvai prilietė ją.
- Lėja? - kreipėsi Iras.
Nors sesers akys ir buvo pramerktos, tačiau atrodė, jog ją kažkas pažadino iš miego.
- Ką? O, jau viskas baigėsi? - apsidairiusi ir pamačiusi tik Irą paklausė Lėja.
- Visai neseniai. Vėl paukštelis atskrido? - šyptelėjo brolis.
- Ir ne tik, - su gyva šypsena atsakė sesuo. - Atsiprašau, jog vėl tave palikau vieną, bet negalėjau ištvert viso šito purvino pasirodymo.
- Neatsiprašinėk Lėja. Nors viskas ir nebuvo taip blogai, - pasakė Iras.
- Nejaugi? - nusistebėjo sesuo.
- Juokauju, buvo baisu. Gyvenime nesu matęs kažko panašaus, - atsakė karalius ir abu pradėjo juoktis.
Išėjus iš salės brolis ir sesuo patraukė į savo miegamuosius. Lipant laiptais jie prasilenkė su būriu tarnų, kurie nusilenkė Irui ir patraukė į didžiąją salę, kur buvo didelis jovalas. Iki pat miegamųjų nei Iras, nei Lėja neištarė vienas kitam nei žodžio. Lėja vis dar atrodė labai laiminga ir užsisvajojus, todėl Iras neturėjo jokio noro atitraukti jos nuo tų džiugių minčių. Tik priėjus miegamuosius Lėja atitoko.
- Prisiminiau, juk norėjai apie kažką pakalbėt. Kažką kas nutiko toje ceremonijoje.
- Rytoj Lėja. Šiandien esu per daug pavargęs ir noriu miego. Pasistenk pailsėti ir tu, - atsakė brolis.
- O, aš visai nesu pavargusi, - vis dar šypsodamasi atsakė sesuo.
Iras pirmą kartą matė ją tokią laimingą, net suknelė, kuri jai vis dar taip pat nuostabiai tiko, neerzino jos. Iki šiol ji dažniausiai būdavo rimta, pasimetusi ar išsigandusi. Žinoma, retkarčiais šyptelėdavo ir ji, tačiau tai buvo pavieniai atvejai. Dabartinės jos savijautos nepalyginsi su niekuo iki šiol. Karalius buvo laimingas, jog sesuo nebebijo, kaip pačią pirmą dieną atvykus į Detrentą, ir yra laiminga. Vis vienu rūpesčiu mažiau.
- Labos, - tepasakė Iras ir šypsodamasis patraukė į miegamąjį.
- Ramios nakties, - tarė sesuo ir pakštelėjo broliui į skruostą.
Su bučiniu gera nuotaika persidavė ir karaliui. Užmiršęs viską kas nutiko salėje ir laimingas atsigulė į lovą ir užmigo.
2016-05-09 16:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-11 14:40
pikta kaip širšė
Iš tiesų tai pastebėjau tuos jausmų aprašymus, bet nemaniau, kad taip "gyvini" personažus :-) Jausmai ir mintys gerai, bet tik su tuo toli nenuvažiuosi, reikia visumos ;-)
Labai rekomenduoju paskaityti Šventojo patarimus. Jis ten ne tik apie personažų kūrimą, bet ir apie kitus elementus yra pasisakęs, tik netikngėk pasiknaisiot, nes tikrai gerai viskas sudėliota ir dar su pavyzdžiais, kas man labai patinka ;-)
Žodžiu apie personažus įrašas čia:
http://www.rasyk.lt/dienorastis/siek-tiek-apie-rasymo-praktika-personazai/332758.html
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-11 14:39
Aurimaz
Kai aš savo kūrinyje mėginu dirbtinai ką nors išgauti, dažniausiai tą skaitytojas pastebi iš karto. Todėl "išgavimas" yra labai nepatartinas procesas. Jei tau sklandžiai sekasi kurti vidutinius veikėjus, tuomet ypač stengiantis jie nepagerės. Jie tik įgaus plastmasės ir lėlininko virvelių prieskonį. Antra vertus, toks stengimasis lavina patį autorių, tad negaliu tuo pačiu sakyti, jog tai yra visiškas blogis. Tad siūlyčiau stengtis po truputį, bet neprarandant rašymo sklandumo.

Kitas trūkumas yra tas pats teksto sklandumas. Štai pavyzdys:
Ir taip, Mire mes švenčiam kiek... santūriau... - pasakė Iras apsižvalgęs po salę, kuri buvo sujaukta.

Antroji sakinio dalis apie sujauktą salę atrodo pernelyg kerėpliškai užrašyta. Mažas patarimas - parašęs tekstą visada peržiūrėk jį iš naujo ir pasitikrink, ką galėtum parašyti daug lengviau. Berašant tokių dalykų paprastai nesimato. Dažniausiai savos klaidos išryškėja tik po tam tikro ilgio pertraukos po rašymo.
Taigi,
...pasakė Iras apsižvalgęs po sujauktą salę, - toks sakinukas nebebado akių, o tuo pačiu ir skaitytojas nori mažiau bambėti.

Dar galėčiau pabambėti dėl paties siužeto ir kuriamo pasaulio, bet čia jau tavo idėja ir jei tu matai joje kažką įdomaus, stenkis mums tai atskleisti. Neįdomaus teksto lai būna kuo mažiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-11 14:08
iKadz
Bandžiau labiau akcentuot veikėjų jausmus, nes anksčiau dauguma rašė, jog veikėjai dirbtiniai. Bet suprantu, kad nelabai kas gavosi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-11 12:40
pikta kaip širšė
Su kuria konkrečiai sritimi mėginai dirbti ir kaip tai darei?
Klausiu, nes nejaučiu skirtumo. Tai galvoju, gal būtų racionalu imti po vieną elementą ir mėginti juos tobulinti po vieną, o ne viską iš karto. Taip gal per daug visko ir per platu, per sunku sukontroliuoti ir sužiūrėti.
Mano pasiūlymas būtų kiekvienai daliai (ar kelioms) išsikelti tikslą. Tarkime sekančioje dalyje imtis veikėjų, kitoje paties dėstymo, aplinkos, šalutinių personažų ir tt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-11 12:11
iKadz
Pats rėmas iš anksčiau sugalvotas, bet ta mėsa aplink sudėliota naujai. Stengiausi atsižvelgt į ankstesnes pastabas, bet nežinia kaip pavyko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-10 11:14
pikta kaip širšė
Šita nauja, ar vis dar iš archyvo?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą