Sumąstėme su pusbroliu pasistatyt smėlio pilį. Didžiulę, su bokštais ir aplink teliūskuojančiu upeliu. Vandens tingėjom iš šulinio semtis, tai leidau pusbroliui pasiusiot. Sako, mažo vaiko šlapimas nieko baisaus, nuo kažkokių ligų net galima gert vietoj vaistų, tai nesureikšminau. Vis kažkoks vandens pėdsakas, o ir gėlytės lengviau prigis.
Kol iš pasitenkinimo net liežuvį iškišus, rugiagėlėm dabinau pilies kiemą, žiū, kažkas juda. Ogi mėšlavabalis, iš netoliese esančio lauko tualeto pasprukęs, gal nuo savo vabalienės mamos bandė pabėgt, bala jį ten žino. Aukštelninkas guli mūsų baltulėliame švarutėliame smėliuke, kojom piktai spardosi, lyg vaikas žaislų parduotuvėje. Žinia, nešvarus daiktas, neaišku kuo tuštinasi, to šūdo privalgęs, ir jau tikrai ne rugiagėlių žiedlapiais.
Nors kas jį ten žino, juk augalai patręšti net geriau auga. Sako žmogaus mėšlą labiausiai mėgsta braškės, štai kaimynai anądien gyrėsi, kad miesto turgelin vežamas braškes tik taip ir augina, užauga tooookio didumo, kad neatsigina pirkėjų.
Prašė net mūsų gėrį leist išsibogint, žadėjo atvažiuot patys, atsiridenę tam reikalui skirtą bačką, mums savosios net šūdint nereiktų. Bet nedavėm – maža kada patiems prireiks. Galų gale, kur tada tie visi mėšlavabaliai su šūdmusėm dėsis, užpuls mūsų smėlio duobę, ar net trobą, kai sotus gyvenimas baigsis. Žodžiu, nutarėm nerizikuot.
Ir vistiek kažkokiu būdu mūsų žaidimų aikštelėje atsidūrė mėlynasis. Sakau, reikia užmušt ir taškas, ką čia dar cackintis su tokiu. Pagaliuku ištraukiu iš pilies, pastatau ant kojų ir bam – sportbačiu. Nėr. Pakeliu koją – sėdi patenkintas pado skylėje. Nusiimu batą, kratau kratau – iškrenta. Kartoju veiksmą - jokių pokyčių. Rodos mėšlavabaliui visa tai net pradeda patikt.
Pusbrolis susirietęs kvykia iš juoko, jau nebe berniuko, o mažos mergaitės balsu . Aš atgal jam piktai atsikrenkščiu seno diedo balsu. Bet problemos tai neišsprendžia.
Sakau, baik žvengt, juk tu vyras. Daryk ką nors. Pusbroliukas lekia iki sklepo, atsitempia pačią didžiausią plytą ir kad tvos! Smėlis tvarkingai susiplojo, kaip su volu praėjus, šūdvabalis gražiai suzmeko smėlin. Mes lengviau atsikvėpėm, bet štai viena kojyte jis jau kabinasi iš to suslėgto sūrio, lyg kokia nepaklusni razina. Pasirodo tamsiai mėlyna galva, tarsi kokia geltona karūnėle papuošta, nesuprasi, gal nuo saulės, o galbūt ta aureolė anksčiau ar vėliau atsiranda visiems kankiniams.
- Duokš aš, - šaukiu netikėliui tam. Neiškentus, kol išsižiojėlis pusbrolis susigraibys, čiumpu plytą ir kaip pisu!
Aaaa – dabar jau pusbrolio balsas nebepanėši į mažos mergytės, greičau jau į išprotėjusios bobos iš Džeinės Eir, tos dar iš pirmosios versijos.
Abu persigandę žiūrim į sutraiškytą pirštą ir pilies šonan susmigusį, nuplėštą su visom šaknim nagą..
Mėšlavabalis, irgi kiek trinkteltas, lėtai, bet užtikrintai ropoja duobės krašto link.
Bet jis mums jau neberūpi.
Tai jūsų vaikystė ar dabartis? tekstas klasika, realizmas. žaidžiama savo taisyklėmis. efektas - kaip ir akyse. mergina su sijonu ir ir baltom kojinaitėm.
Autorė vos porą mėnesių darbuojasi rašykų baruose, bet pažanga ryški, gabi mokinė, greitai įsisavino čia vyraujančių pagrindinių žodžių žodiną, taikliai pritaikydama teksto kontekste.
Linkiu sėkmės, isiminkite, chamelionas geba keisti savo spalvas, o skorpionui, nutraukus galvutę, ji atauga, dažnu atveju, vietoje vienos bent kelios kitos, žvairomis akimis, iškištais liežuviais, su varančiosiomis nuodingomis seilėmis.
Laikykitės! ;)
mmm , ne tai kad blogis(?) - mėšlas neužmušamas :) - ir tai tiesa, o dar - besistengiant naikinti "blogį" - dažniausiai atsiranda dar didesnis blogis :) - bet visai tai nieko naujo :), tipiška ... 3
Normaliai, nors pradžia kiek šlykštoka atrodė.
Gera istorijūkštė įtaikyta į visai įdomią nesubrendusio žmogaus negailesčio menkesniam vabalui temą; dailus gabaliukas fantazijos, pakankamai poteksčių ir visai normalus moralas. Beje, sklandi kalba ir ....
Bet ką aš čia bulšitą kratau - ką turėtų kritikai su balionėliais padaryti, Esu asmeniškai pakviestas stipraus žodžio "p***" pakomentuoti juk.
Žodis - stiprus ir pats vienas atstoja didelį gabalą teksto, kuriame neaprašytas didelis lyrhero ryžtas nudobti vabalą, padaryti tai efektingai ir visam laikui bei tuo metu apėmusios jį emocijos - neaprašytos. Bet visa tai sutvarko trumpas veiksmažodis, kuris įprastame kontekste reikštų audringą dulkinimąsi be mentalinės meilės ar kažką panašaus į tai.
Stiprus žodis.
Kai jį perskaičiau, apščiuvau ir pradėjau įsivaizduoti, kad baigsis viskas daug blogiau: kalsi pusbratanui į kaktą tuo plytgaliu, atbėgs žviegdama paklaikus motina ir pervers tave šakėmis.
Gerai kad taip nenutiko. 4.
Kodėl 4?
Ogi per skystai surištas braškių tręšimas su pagrindiniu reikalu ir, kaip trumpam rašiniui, modernumo trūksta manding.
Ačiū už taiklų komentarą.
Tik vabalo jokiu būdu nebuvo galima priploti, nes pati kūrinio mintis yra apie įv. plauko šūdvabalių nemirtingumą :-) Juk ir realiam gyvenime, nei tų jų pritvosi, nei su jais kitaip susidorosi, tik rankas išsišūdinsi - čia geriausiu atveju.