Nusimetu surūdijusias grandines,
ir laukiu vėluojančio budelio.
Atsigeriu gurkšnį šalto vandens,
iš vilties dar teikiančio, šulinio.
Dievam tai turbūt atrodo žiauru,
o dangus verkia, nes lyja.
Kirvis jau dvelkia krauju,
o žingsniai sudrumsčia buvusią tylą.
Minioje nepasirodė mano mylimoji,
tėvų taip pat nebuvo pirmoje eilėje.
Greit man švies angelų tiesioji,
maldauju, atminkit mane giesmėje.
-Šiam žmogui, savo malone teikiu.
Šaukia iš sosto atsistojęs karalius.
Nesugebu padėkoti, nes pravirkstu,
ne veltui šio žmogaus vardu, kaliau medalius...
:) Grubokai, kiek paviršutiniškai, bet ... nepaisant visokių niuansį literatūrinių kultūrinių moralinių etc. - eilėraštukas gal turi to potencialo, kurio nejaučia autorius :) todėl 3 ir ekspromtinis remixsas :
surūdijusias nusimetu grandines ir laukiu vėluojančio budelio siurbteliu gurkšnį šalto vandens, iš dar teikiančio viltį šulinio
dievams tai gal atrodo žiauru nes verkia dangus (šitaip lyja) kirvis budelio alsuoja krauju o žingsniai sudrumsčia mano tylą
minioj nematau mylimosios mano tėvų taip pat nėra pirmoje eilėje. greit mane ves angelų signalai maldauju - atminkit mane giesmėje.
-šiam žmogui, savo malonę teikiu. taria iš sosto atsistojęs karalius nesugebu padėkoti, nes pravirkstu - tiek kartų šį profilį kaliau medaliuose
aplamai - tai silpna kūryba (kaip autoriaus ir recenzento irgi) - tik kad tema kažkiek "kėpštelėjo"