(...) Tai žydi brolių lelija
Kaip atsiminti jų vardus,
Išgirsti raitelį,
jo klausiant į Merkinę kelio...
Kuomet dangus sudunda griaustiniu
ir debesys žemi aptemsta,
nebūna taip, kad
kaip bažnyčia šaukčiausi maldos,
žegnonės kryžiumi pasaugočiau save,
prašyčiausi pasigailėti
Labiau atrodo – vėl jauna
audrota, kad lengviau į ranką
imti kalaviją,
kartu su broliais žirgą pabalnoti
tarytumei – ne moteris,
tarytum – vyras.
Kas pasakys, kad negebėjau būti juo?
Na, iš tiesų sakau –
į vyrą lydžiausi ugny
ir mokiausi kartu su jais drąsos
piliakalniais apgindama Merkinę
Galbūt todėl ir pasiliko taip –
kažkas mane Gelovine
kažkas Geloviniu vadina.
Ir vis dėlto,
kai praperšose debesų
pražysta lelija
ne kalaviją paimu į ranką;
į ranką paimu leliją –.
gimdyti noriu, panašius į brolius,
bet kai žinai
kad tai dievų duota dalia,
netingiu, kaip bažnyčia poteriaut maldas
žegnotis kryžiumi,
prašydama Aukščiausią
[i]Vardan Merkinės
segu tau prie krūtinės brolių gėlę
ir vėl te raiteliai atjos
surasdami visus kelius į ją...
Prasminga išgirsti nesveiką viešpatį ir nelinksmai pamąstyti, kažin, ar pagerės sveikata, kol jis draus poezijai puoštis sakmių motyvais.
Neliūdėk ir būk arčiau manęs.
Ačiū, A. Puokai. Tikiuosi. kad ir ateity nepamiršite. Pažadu, kad irgi atsiversiu Jus paskaityti.
Bet sąžiningai pasakykie, ar skaitėte pradžią? Tikiuosi, kad taip, bet jeigu neskaitėte ir vertinate, tai, labai prašau: NEPRISIPAŽINKITE.