Meilė kur kas stipresnė
Nei Tu manai ir jauti.
Meilė dega ugnimi.
Meilė bučiuoja akis,
Lūpas ir skruostus.
Apimtas Meilės Tu jas renki.
Pievos gėles, gal ramunes, nežinau,
Nerodai man, slepi.
Tik atneši ir padovanoji,
Pripažindamas, kad
Myli iš visos širdies Tu mane.
Apkabinki jei nori mane, nebijoki, išdrįski.
Aš įsupsiu Tave savam glėby
Ir mes abu paskęsime
Lietaus audroje,
Nebijosim jos mes,
Nes mūsų pačių Meilė
Kaip gamtos stichija,
Kaip audra ar uraganas,
Mylėti kur kas smagiau,
Negu bijoti ar nemėgti žmogaus.
Myliu Tave kaip pačią Meilę.
Trokštu visą Likimą
Gyventi su Tavimi, mylėti Tave,
Kaip patį gyvenimą,
Tik kur kas stipriau už Jį.
Meilėje paskęsti noriu aš
Kaip rasos lašelyje
Ir Saulę nuimti iš Dangaus
Ir atnešti ir įdėti Tau į delnus.
Noriu nupinti Tau vainiką
Iš lauko gėlių ir aš noriu
Likti su Tavimi visada.
Tik prašyti noriu,
Kad norėtum ir Tu likti
Su manimi kol Likimo bus skirta.
Kol nepabos būti su manimi.
Žengti Likimo laiptais.
Ir kalbėtis per naktų naktis
Dangaus žvaigždėtame skliaute,
O aš noriu Tau padėkoti,
Kad vis randi jėgų
Išbūti su manimi kartu.
Patikėjau Tavimi, o dabar tikiu ir savimi.
Kristina Puronaitė