Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







... pradėkim nuo pradžių. taip, kaip buvo iš tikrųjų...
***
Belgija, Monsas. 1914 metų rugpjūčio 22 diena. ... fuck yeah, World War I! tuoj bus veiksmo, važiuojam!... Britų armija užsiėmusi tvirtas pozicijas užmiestyje. Vokiečių kariai įsikūrę Monso mieste vis dar nieko nenutuokia. Jėgos apylygės: britų pranašumas – netikėtas puolimas, o vokiečių – daug didesnė armija. ... jooo, pamenu... lyg viskas būtų buvę vakar...
Vakaras jau vėlus, saulė nusileidus. Dangus skaidrus ir giedras. Galima skaičiuoti net žvaigždes. Priešpilnis. ... pati jaunystė juk... Mėnulis įgijęs rausvą atspalvį. ... ah, naktis tikrai įsimintina...
Keletas kareivių stovi ant kalvos viršūnės. Tolyje šviečia miesto žiburiai, o už nugaros dūzgia visa kariauna lyg bičių avilys. ... bzzzz...
– Gal žinai, koks dabar metas, Džekai? ... what the fuck!? Jack? ko nori?...
– Ne, nežinau, seržante. ... bloody hell! Matt, is that you?... Vasaros pabaiga, atrodo, - pagalvojo Džekas. – Dabar jau visai nebesigaudau laike; tas karas... dar tik kelios dienos, o viskas trunka amžinybę: minutės virtusios dienom, valandos – mėnesiais.
– Ne to klausiu, vyruk, - nutraukė jį Metju Kleidas, tapšnodamas per petį. ... fuck me sideways! tai tikrai tu... – Apie valandas kalbu. Jau greit pulsime. Dar geras pusvalandis ir judam. Kaip tu? Pasiruošęs žygiui?
– Tikrai taip, sere, – pamelavo eilinis. ... tikrai taip...
Džekas supranta, jog seržantas užuodžia tą baimės kvapą, tvyrantį ore. Nė vienas nėra pasiruošęs. ... net ir pats Metju Kleidas...
Viskas įvyko staiga, nebuvo nė kada ruoštis. Dar prieš keletą dienų 23 metų jaunuolis Džekas Harvis iš Doverio gyveno sudėtingą, tačiau paprastesnį gyvenimą. ... well, vis paprasčiau nei nepasiruošus kariauti, nežinant, kas bus toliau... Gabus vaikinas rytais mokytojavo Doverio koledže, o naktimis dirbdavo barmenu netoliese esančiame bare. Tai darė dėl šeimos: dėl motinos ... slut... ir poros netikrų brolių bei sesers. ... taip pat netikros!...
Tačiau vieną rugpjūčio dieną atėjo paštas. Džekas gavo laišką su kvietimu į armiją. „Ekstremali situacija“ – rašė tenai. Vaikinas turėjo lygiai 24 valandas susikrauti savo mantą ir jau kitą dieną buvo paimtas iš miesto aikštės.
Džeko tėvas žuvo iškart po sūnaus gimimo. Henrikas, policijos pareigūnas, turėjo bėdų su vadinamąja „Doverio mafija“. Jis buvo priverstas dangstyti mafijozų nusikaltimus ir padėti jiems pasiekti tai, ko nori. Tačiau atėjo diena, kai Henris tapo nebereikalingas. ... visiems ateina. visi mes tampam... Tėvas dingo kaip į vandenį ir, kaip nekeista, niekas nė nesistengė narplioti jo bylos. „Dingo – tai dingo“, – sakė jie. Tačiau Džekas nepasidavė. „Mafija ne tik jį užmušo, bet ir užtildė visus likusius apygardos policininkus“, – įrodinėjo sūnus. Visgi niekas jo nesiklausė ... nenorėjo girdėti...: visi bijojo... kaip ir kare. ... damn. ironiška, ar ne? kaip ir kare...
Ir visa tai tik dėl Džeko. ... taip... dėl manęs. kaip ir aš dėl motinos bei jos vaikų. fuck the irony... Vos tik paaiškėjo, jog Henriko žmona laukiasi ... mano motina manęs..., mafija netrukus prisistatė ir savo mintis trumpai ir aiškiai išdėstė: „Jei mums nepadėsi, žmonelė pakratys kojeles sūneliui dar nė negimus. “ ... ir nutaisė tą veidą... tą paniekinančią šypseną... Tėvas neturėjo kitos išeities. Šeima buvo visas jo turtas. Henrikas negalėjo prarasti to, kas svarbiausia. ... ir sumokėjo savo gyvybe už mus...
Metju istorija kiek kitokia. Jis jau kurį laiką tarnavo britų armijoje, užsiėmė savanoryste. Vyras jau metuose: pirmi žili plaukai kalasi ant smakro. Ne pirmas kartas jam.
Nestokojo seržantas patarimų ir eiliniams. Vos tik susipažino su Džeku, greit rado dalykų, kuriuos reikia aptarti. Senis kažką įžvelgė jaunuolyje ... ne kažką, o pats save... jaunąjį save. I know that..., nenorėjo jo pamesti. Ne veltui šiuos du karininkus siejo stiprus dvasinis ryšys.
– Ruošiamės! – riksmai iš nugaros. ... the time has come...
Džekas pajudėjo link savo palapinės. Prasibrauti pro tokią plačiapečių vyrų minią nebuvo lengva. Patekęs į palapinę Džekas čiupo kuprinę. Vienas eilinis sėdėjo ant lovos susiėmęs už galvos. ... oh, come on...
– Ei, žinau, kad sunku, bet laikas eiti, – paragino Džekas, tačiau atsakymo nesulaukė.
Išlindęs iš palapinės patapšnojo per petį kitam kariui:
– Kur dabar?
Vėl tyla. Kareivis piktai dėbtėlėjo į Džeką ir nuėjo. ... ugly man... Vyriškis ne itin malonus: gilios raukšlės, ryškus įpjovimo randas, kertantis akį ir lūpas. ... per visą veidą... Ir nelabai iškalbingas.
Džekas nusekė visus. Galiausiai pasistiebęs pastebėjo pro kitų galvas porą karių, kurie stovėjo prie lentynų ir dalijo ginklus. ... no way! nepasistiebęs net. nebuvau toks jau žemas... Eilė judėjo greit, tačiau, dėl tokios masės žmonių, teko palūkėti dar keletą minučių, kol atėjo jaunuolio eilė.
– Šai – vinčesteris, – įbruko į rankas dvivamzdį.
– Greičiau, griebk britų buldogą – padavęs ginklą tarė kitas ir parodė piršu į dėžę kairėj. ... yep, ir aš dairiausi šuns. toks jau šio revolverio pavadinimas...
... tokius ginklus pirmą kartą laikiau. nė neįsivaizdavau, kaip šaudyt jais...
Džekas nuskubėjo prie dėžės, kurioje buvo amunicija. Pagriebęs porą šovinių dėžučių taip pat nučiupo ir užsikišo už diržo vieną granatą. ... just in case... Pasitraukė į šoną. Prisiminęs, jog kurpinėje dar turi lenktą peilį, išsitraukė jį ir įsikišo į dėklą ant kojos.
Kairėje stovėjo Metju. Rikiavo eilinius, stebėjo viską iš šalies. Pribėgo Džekas:
– Seržante, kur man? – pasiteiravo jis.
– Va ten, taku, Džekai, – parodė pirštu. – Sėkmės!
– Sudiev! ... sudiev? seriously? nebegrįžt ketini?...
Eilinis pasivijo ir įsimaišė į savo grupelę. Vyrai buvo rimti, patyrę. ... neturėtų būti labai jau pavojinga su jais...
– Velnias! – sušuko jaunuolis, bet niekas nė nesureagavo.
Džekas atsiminė, jog skirtingi ginklai turi ir savo kalibrą, tačiau apie tai visai nepagalvojo rinkdamasis amuniciją. Galbūt net ne tų ginklų šovinius bus pačiupęs. O grįžti jau per vėlu. ... žioplys!...
Beje, bėdos po vieną nevaikšto. Susiėmė vaikinas ir už pilvo ... ne tik už galvos...: alkį pajuto. Džekas per pastarąsias porą dienų sukirto tik dolerio banknoto dydžio kepsnį ir keletą bulvių. Nepaslaptis, kare niekas nelepina. O kur dar tos visos kelionės. Nebuvo nė kada pavalgyti. ... paėst...
Po poros kilometrų grupė išlindo iš miškelio. ... pagaliau!... Jau buvo galima matyti ir gyvenvietę. Netoliese stovėjo kelių aukštų blokinis namas su vienu įėjimu, kurį saugojo du sargybiniai. Generolas įsakė sustoti. Visų kvėpavimas paspartėjo. ... tuk – tuk, tuk – tuk... Vyriausiasis davė komandą dviems šauliams. Šie tyliai prasibrovė pro krūmokšnius link pastato ir per 30 sekundžių spėjo pranykti. Minutė. Dvi. Pora tylių pistoletų šūvių, kuriuos skyrė vos kelios milisekundės. Abu priešai krito. Ramu. Niekas negirdėjo.
Būrys susirinko prie įėjimo.
– Taip. Dabar keletas vyrų eis kartu su manimi vidun. Tu, Oliveri, Henrikai ... father?..., Raili, ir tu, Adamai. Likusieji, jei išgirsite klyksmus ar šūvius, nieko nelaukę einate į pastatą ir išsibarstote, – davė įsakymus vadas.
Džekas kartu su 8 vyrais liko stovėti lauke. Visi iki vieno sukaustyti baimės įtemptai klausėsi. Tyla. Prabėgo minutė. Dvi. Penkios. Dešimt. Širdis plaka ne ką lėčiau. Vienas vyras paėjėjo šiek tiek taku, kuriuo grupė atėjo, ir pasileido bėgti. ... coward...
– Kur jis bėga? – paklausė vienas eilinis.
– Neišlaikė... – po minutės, kai nebebuvo matomas išdavikas, tarė kitas.
– Gal jau einam vidun? – pasiūlė trečiasis. – Daug laiko praėjo. Kas, jei neišgirdome? Kaži jie dar gyvi?
– Ne, – antrasis. – Vadas liepė laukti, tai laukiam.
– Velniop, eime, – paragino pirmasis.
Niekas nė nesukrutėjo. Tie patys du vyrai vis tiek pajudėjo link įėjimo. Tuo tarpu durys prasivėrė.
– Vidun, – įsakė vadas.
Vyrai tylomis išskerdė visus karius, kurie čia budėjo. ... massacre... Tačiau generolas vis vien liepė dar kartą patikrinti pastatą. Paskirstė kareivius. Nekantriam eiliniui, kuris skubėjo į vidų, ir Džekui nurodė išnaršyti paskutinį šeštą aukštą.
– Ieškokite visko, kas naudinga. Pravers bet kas: planai, kuriuos galima suprasti, žemėlapiai, amunicija. Būkit tylūs ir atsargūs. Gali būti, jog dar yra kažkas viduj, – patarė vyriausiasis.
Jaunuoliai užlipo laiptais į paskirtą aukštą.
– Aš einu patikrinsiu dešinę, tu eik kairėn, – tarė nekantrusis. ... ok...
Džekas pasuko į kairę. Koridorius ilgas, jungia šešis kambarius. Pirmame kambaryje ant stalo rado labai panašų ginklą į savo. Šalia stovėjo šovinių dėžutė. Atidarė savo dvivamzdį ir palygino kulkas. Pasirodė vienodos, Džekas paėmė ir jas. ... mm, great...
– Po velnių... – pamatęs lavoną, išsigando jaunuolis.
Daugiau nieko ir nebuvo šiame kambaryje. Nuėjo į antrąjį. Visiškai tuščias. Trečias. Trys stalai, spinta. Kol viską išnaršė, truputį užtruko. Deja, nieko naudingo nerado. Džekas vėl koridoriuje.
– Jėzau... – išgirdo.
Penktame kambaryje kažkas dar buvo. Kažkas gyvas. Džekas išsitraukė savo buldogą ir virpančiom rankom įsėlino į kambarį. ... don‘t be a coward!...
– Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark... Jaunuoli... pagaliau... pribaik mane...
Ant žemės gulėjo daugmaž metro devyniasdešimties tvirto sudėjimo ketvirtą dešimtmetį įpusėjęs vyriškis su durtine žaizda pilve. ... finish him, lil‘ Jack!...
Eilinis išbėgo iš kambario. Nubėgo į kitą šešto aukšto pusę. Partnerio nebebuvo. Nusileido laiptas žemyn. Penktam aukšte nieko. Ketvirtam taip pat. Trečias. Antras. Pirmas... Nieko nebėra. ... alone. tapai nebereikalingas... kaip ir tėvas... Komanda jau išėjo. Džekas vienui vienas Monso daugiaaukštyje su leisgyviu priešininku. Mieste, kuriame žmogus, radęs progą, perrėš gerklę kiekvienam kelyje pasitaikiusiam britui. ... true...
– Bet jis kalba angliškai, – pašnibždomis susivokė vaikinas.
Grįžo į šeštą aukštą, į tą kambarį.
– Grįžai... Greičiau, velniai rautų, nušauk...
– Iš kur tu? – nutraukė Džekas.
– Koks skirtumas? Iš Kembridžo, jei jau tiek rūpi. O dabar nudėk mane, prašau...
– Kaip čia patekai?
– Ar tu gali?.. – meldžia jau mirties. ... ir juokiasi tyliai, pamišusiai...
– Atsakyk.
– Persikrausčiau į Vokietiją prieš šešerius metus. Neradau darbo, buvo sunku išgyventi. Laimei... ne, deja,... priėmė į armiją...
– Kelkis, - vėl nutraukė.
Džekas pasilenkė, kad vyras galėtų jį apkabinti. Eilinis pasodino priešą ... argi priešą?... ant taburetės ir pats atsisėdo šalia.
– Tęsk.
– Jau apie penkerius metus tarnauju. Prieš mėnesį buvo įsakyta judėti Monso link... Užėmėme šį miestą ir įsikūrėme porai savaičių čia.
– Kiek jūsų?
– 2000 ar 3000 išgyvenusiųjų dar galbūt... Žinai... taip norėčiau žmonos... gamintos mišrainės... Ji nuostabi. ... tavo žmona ar mišrainė?!...
– O aš norėčiau namo... pas savo šeimą, mamą... ... deja, šiandien ne Kalėdos... fools...
– Ten, va, nežinau tavo vardo... kitame kambario gale, ant stalo stiklinė su vandeniu. Ar galėtum?
– Tuojau. Džekas. O tu?
Jaunuolis atsistojo ir nuėjo stalo link. Paėmė stiklinę. Vyriškis pasimuistė ir tarė:
– Kevinas...
Paduodamas stiklinę su vandeniu vėl nutraukė:
– Klausyk, Kevinai. Tu pabūk čia. Aš grįšiu į stovyklavietę, surasiu medikus ir atvesiu juos. Tu mūsiškis. Jie tai supras. Padėsime tau.
Sėsdamasis tęsė:
– Palauk tik, gerai?
– Taip... Malonu susipažinti, Džekai...
– Man taip...
Užmojis. Profesionalus dūris į pilvą.
... son of a bitch...
– Pat... – paskutinio atodūsio metu išlemeno pasruvęs krauju.
Nusikosėjo purslais ir trenkėsi į medines grindis kaip bulvių maišas.
... shit. čia ir kritau aukštielninkas...
... like father, like son...
... fucking...
... irony...
Kad tave perkūnas... Taip ir mirė jaunuolis... artimiausias vaikis man iš visos kariuomenės. Skaudu. Labai. Nežinau... tikriausiai čia ir užbaigsiu. Galėčiau dar pasakoti savo istoriją, tačiau ji – ne tokia... Aš irgi miriau: pašovė mane tą pačią naktį. Buvau paliktas, nukraujavau. Bet...
Ačiū Dievui... mes vėl kartu...
... Metju...
2016-04-28 19:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą