Sūpynės

Po truputį begarsinant laimės natas,
Užuodžiu kaip pavasariu lyja.
Kaip nenuorama saulė palietus strėles,
Vis pasiveja veidą ir juo nuvilnija.
Aš iškėlęs likimą į vėjo erdves,
Pajuntu kaip du posmai tvirtai susipynę,
Paslaptingai plevena vertybių kasas,
Kurios galvą lig šiol išdabinę.
Aš be saiko mušuos į drugelio stygas,
Neribodamas tyro pavasario gymio
Ir dedu po Tavim šio stebuklo rankas,
Kad pajustum lengvumą sūpynių.