Šitie posmai peribė platybė,
Kurioj telpa visa visata.
O taip norisi peržengti ribą,
Už kurios net Kūrėjo nėra…
Gal iš viso ribos ir nebūna
Ir ištrint ją nereik pastangų.
Ach kokia tos minties begalybė,
Kai prisėdi rašyti eilių…
taip gražiai susirimavo, kad net norėjosi paskaityti dar kartą :) tiesa, ši mintis ne naujiena, gal stoka apimties bandant ją išreikšti giliau, plačiau, bet už skambų ritmą 3 :)
Nežinau ar pastebėjau savo eilės klaidą " peribė platybė"? Ji mane ir tictac-ą įkvėpė rašymui. Mano sudėtame posmelyje visi žodžiai prasideda "p" raide. Dėl paukščių perėjimų, tai gamtoje taip sutvarkyta, kad patelė tik padeda kiaušinius, o jais rūpinasi, ant jo tupi ir peri abu tėvai kas kartą abu pasikeisdami - ir mažieji žvirbliai, ir iškilieji sakalai. Perėti - tupėti, šildyti kiaušinius. Išimtis yra gegutė, kuri užgrobia svetimą lizdą, praryja vieną jo kiaušinį ir padeda savąjį taip apgaudama kitą paukštį. Prieš padėdama savo kiaušinį gegutė įsitikina, kad lizdas yra tuo metu tuščias, abu paukščiai trumpam išskridę, nes jei jie aptiktų ten gegutę, tai paliktų visą vadą.