Gimtinės akmenėlis

Ir vėl grįžtu į ten,
kur ir randu, ir pametu.
Žinau, kad kalinys pats sau,
tačiau kas patikėsią manimi? –
vienutėje ir vyturys,
giedoti neužmiršęs.

Tu, akmenėli, neišduok manęs.
Mažiems daug pasakų dar bus,
bet jos į mano dalią neįeina.
Apkurtę ausys –  be giesmės,
dangus per aukštas,
kad išgirsčiau paukštį.

Esi man vyturys
iš saujos giedantis į mano Aš,
esi gimtinės akmenėlis.