Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Praveri akis ir įsitikini, kad tu vis dar siūbuojančiame traukinyje, o sekanti stotelė – namai, pagaliau. Burna išdžiūvusi, tad sudrėkini lūpas šlakeliu vandens. Giliai gerklėje vis dar įstrigęs kokaino skonis, palikęs pėdsakus savo kelionėje į pavargusias smegenis, kur prieš keletą valandų vertė tavo ląsteles naikintis ir eiti iš proto. Net nesi tikra, kad tai kokainas. Šniojai keistus, nepažįstamus baltus miltelius nuo rožinės užrašų knygutės. Kažkur Šiaurės Rytų Londone. Keistame, tačiau labai angliškame namų vakarėlyje. Dalinaisi linijomis kartu su vaikinais, su kuriais, savaime aišku, susipažinai tą pačią naktį.
Nesi tikra, kad taip veikia kokainas. Ir dvejoji visą likusią dienos dalį, nešiodama riebius patiekalus statybininkams angliškoje pusryčių kavinėje, kurioje leidi savo valandas mainais į pinigus. Galiausiai, vyzdžiai nebeprimena dviejų didelių juodų lėkščių, tačiau noras šokti nedingsta. Tad tu ir šoki, maskuodama išbalusius žandus šiek tiek rusvesne pudra. Sekantis vakarėlis nelauks.
Tik vėl atsidūrusi traukiny sudvejoji, jog mirtis galimai laukia už kampo. Visas abejones nieko nelaukdama plauni romo ir imbierinio alaus kokteiliu, siunčiamu ratu tarp šio vakaro kompanijonų. Saulei besileidžiant, nuovargis pagaliau kerta kojas. Vakarinis dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimas šalto ir tamsaus Londono gatvėmis, sekant girtus ir klaidžiojančius draugus, bandančius atrasti sekančio vakarėlio lokaciją, baisiai neracionaliai erzina ir kelia pyktį. Nenori kalbėti, o dar labiau nenori klausytis Tomo gyvenimo istorijos, kad ir kokiu mielu jamaikietišku akcentu jo žodžiai bebūtų apgaubti.
Šypsaisi pro sukąstus dantis, pasyviai agresyviai bandydama išsiaiškinti kaip toli tas išsvajotasis vakarėlis, o tada paslapčiomis nuplauni pusę Domino formos tabletės vandeniu. Nekantriai, susijaudinusi lauki to visa griaunančio pakilimo. Pokalbiai nesiriša iki pat tos akimirkos, kol šalto, tau iš tikrųjų neįperkamo, alaus gurkšnis detonuoja magišką piliulę, jau gerą pusvalandį tūnančią skrandyje.
Tamsų rūsį nulieja auksinės spalvos spinduliai. Šoki, muzika garsėja, bet tik tavo galvoje. Šoki kaip keškė, parduodama kūną ir viliodama. Tik šoki sau, nematydama, besiraitydama, užsimerkusi, o pašiurpusi oda byloja, jog laukinis poravimosi šokis veikia. Myli save labiau už kiekvieną pervertintą pasaulio stebuklą. Šilumos, užpildžiusios tavo kūną, puikiai užtenka ir kitiems – siunti tuščias, beprasmes, bet nuoširdžiai tikras šypsenas tave apsupusiems veidams ir kameroms.
Nuryji dar vieną tabletę vos tik pajauti euforijos bangą benuvilinijant. Ir vėl virsti iš kojų. Visi per savaitę sukaupti endorfinai pasileidžia į laisvę. Nekaltas draugo prisilietimas prie nugaros, jo šiltas kūnas suvirpina ir pasiunčia banguojančią šiurpuliukų gausą stuburu. Vyzdžiai vis dar gerokai užstoja tavo keistos spalvos raineles, bet dalelė dar nesuniokotų smegenų šaukia, kad blizgantis vaizdas veidrodyje gerokai pagrąžintas narkotinių medžiagų, o keisti praeivių žvilgsniai gatvėje išduoda tavo apkvaitusią kondiciją. Laikas baigti.
Bet iš tikrųjų, tu net nebežinai kur esi. Kažkoks butas, kur ant keletos sofų ir grindų jaukiai išsidėstę bent kelios dešimtys žmonių. Žandikaulis nevalingai traukosi, kol aplinkoje nebesiorientuojantis draugas slepia veidą tarp tavo kelių. Sugriebi pro šalį einančio pažįstamo veido ranką ir per dantis iškoši: „I would love to have someting more“. Prikimęs balsas ir puikiai jaučiama beviltiškumo gaidelė prabudina net tave pačią – ei, prieš savaitę bėgai bent 10 kilometrų per dieną ir net prisivertei išplėti sau prie lūpų priaugusią cigaretę.
Bet greičiau nei suveikia ta mažytė nemigos, alkio ir narkotikų fiestą išgyvenusi sąmoningumo dalelė, tavo delne jau tupi saujelė gelsvų kristalų. „The worst that can happen is that you will trun into fluff. “ – sako nepastebimai prisigretinęs, sąlyginai žavus azijietis, net ir ketvirtą ryto slepiantis akis po akiniais nuo saulės. Ir oi, kaip tu nori pavirsti į mažą pūkuotą padarą. Nes puikiai žinai, kad tikrai nesužavėsi kambarioko draugų sunkiai išspausdama šypseną, ką jau kalbėti apie suprantamą žodį tau svetima kalba. Beje, kambariokas tuo metu, tik ką pakėlęs galvą nuo tavo kojų, jau beria saują magiškų grybukų sau į pražiotą, nuo dehidratacijos ir narkotikų išdžiūvusią, burną. Savo ranką lyžteli ir tu. Skonis šlykštus, bet nepraėjus nei dešimčiai minučių, lyžteli darsyk.
Pakeli plyštančią galvą nuo žemės. Rytas. Pirštai automatiškai apglėbia šalia stovėjusio nugerto vyno butelio kaklelį. Susigūži į kamuoliuką ir tyliai pildai save alkoholiu, paklaikusiomis akimis skanuodama aplinką. Keista ir tamsi muzika skamba taip pat garsiai, nepažįstama kompanija vis dar siunčia ratu lėkštę. Sekundę, nesusivokusi, šypteli – pusryčiauja. Bet užtenka tik geriau sufokusuoti žvilgsnį ir suvoki, jog draugai malšina visai kitą alkį – lėkštėje lygiagrečiai išrikiuotos baltos linijos. Esi mačiusi šitą ritualą. Kaip ir tikėtasi, jau po gero pusvalandžio, dalis pusryčiautojų nugarma į kitą visatos galą, nors jų nejautrūs ir akis vartantys kūnai pasilieka pūpsoti svetainėje.
Nejučiomis ir vėl įsijungi į lengvus ir jaukius pokalbius, kurie vis dar vyksta tokiu pat tempu, kaip ir keletą valandų atgal, prieš tau atsijungiant ant žemės. Tik kambarys jau apšviestas, o juodi akiniai nuo saulės, papuošę bene kiekvieną pavargusį, bet besišypstantį veidą, atrodo kur kas mažiau įtartinai. Paraudusias akis, kur baltus obuolius jau išvagojo nerimą keliantys raudoni randeliai, slepi ir tu.
Neilgai trukus išlydi išprotėjimo procesą įpusėjusią kambariokę namo. Matydama tą despreciją, sukeltą nevykusių nartkotikų, privertusių ją išgyveni dvi šiurpiausias nemigos naktis, jos akyse, prisižadi sau ten neatsidurti. Bet tik įsitaisiusi ant sofos, vėl nesąmoningai padegi savo šnerves linija.
Kartoji atsikėlimo veiksmų seką. Tik šį kartą saulė jau vasariškai kaitina tavo baltą odą, o kojos nebeatlaiko gerokai sumažėjusio svorio. Bandymas palikti kambarį einant tiesia linija tampa didžiausiu iššūkiu. Ironiškai pagalvoji, jog to čia ir atvažiavai – susikauti su iššūkiais.
Glaudiesi prie šilto draugo peties, kai į žaidimą isijungia kambarį užpildę juodi balionai. Vienas atsiduria ir tavo rankoje, o tu automatiškai, nebesugebėdama pati priimti sprendimų, atkartoji šalia sėdinčių narkomanų veiksmus. Juk vis dėlto, savaitės dienomis, šie žmonės visiškai atitinka tavo išsvajotus idealus.
Į plaučius trauki keistas dujas, tą pačią akimirką suvokdama, kad tai visai ne helis ir ne deguonis, o nitroglicerinas ir tai tikriausiai žemiausia tavo gyvenimo vieta. Bet liūdnas mintis greit užtraukia visa užgožianti banga, tavo kūnas išsiriečia ir įsitempia, o nitroglicerinu, vietoj deguonies, aprūpintos smegenys sulūžta. Akys nebesugaudo pakankamai pikselių, kambarys pasidalija į mažyčius kvadratus, o garsas nukrinta žemyn bent keliais ar keliolika decibelų žemyn. Akimirka užtrunka amžinybę, išpūstomis akimis ir pražiota burna stebi kameros ir geriausio video klipo vertą vaizdą, kurį fiksuoja dideli juodi vyzdžiai. Bet jau po 3 minučių tu nevalingai pildai sau kitą balioną.
Rankos laikančios cigaretę dreba, tavo galvą slepia juodas kapišonas. Dreba ne tik pirštai – jauti, kaip virpa visas tavo kūnas, o keliai nevalingai linguoja. Jau vakarėja, saulė leidžaisi, ir tu, bandydama suvokti kiek laiko nevalgei, nemiegojai ir nebuvai namie, pameti valandų skaičių. Pasilieki prie išvados, jog, taip, tikrai pakankamai ilgai.
Žinai, kad sulaužei organizmą. Žinai, kad tavo akys sausos kaip dykuma, mintis apie maistą pykina, o rankos nevalingai ir nervingai liečia kūną, lyg tikrindamos, ar šis vis dar vietoje, vis dar veikia ir tu vis dar gyva. Puikiai suvoki, kad taip neturėtų būti.
Bet akiratyje atsiradus ilgai rūkstančiai suktinei, vėl godžiai pildai plaučius kvapniais dūmais, kurie, tikiesi, nuramins ir išjungs organizmą. Deja, vietoj tikėtosi, pagaliau pažįstamos ir mėgstamos medžiagos poveikio, sulauki dar vienos beprotystės. Vaizdas greitėja. Vaizdas lėtėja. Įgauni milijardą spalvų. Smegenys veikia nesuvokiamu greičiu, renki ir kuri informaciją. Su pasimėgavimu tauški apie rusų klasikinę literatūrą, kol galva pildosi nuostabiais atradimais. Tik po keletos minučių suvoki, kad malonus energijos ir geros nuotaikos antplūdis modifikuojasi, auga ir stiprėja, užgoždamas realybę. Reaguoji automatiškai, spaudi rankas ir meiliai šypsaisi, atkartodama banalias frazes, kurių net pati iki galo nebesuvoki. Bet mintys dar rituliojasi, atverdamos tau vis platesnius, vis drąsesnius ir vis nerealistiškesnius gyvenimo sprendimus.
Mintys bėga, verčiasi viena per kitą, stiprėja, suaktyvintos smegenys eina iš proto, atiduodamos paskutinius išsaugotus energijos likučius, kraujas subėga į galvą, kol pagaliau pagauni save dūstant ir gaudant orą. Burna pildosi seilėmis ir tu vos išlemeni „Could you stop the car, please“, prieš išvirsdama iš automobilio ir ištuštindama visą skrandžio turinį vidury šaligatvio.
Kūnas ir protas veikia atskirose dimencijose, sekundę susivoki, jog puikiai girdi visų mintis, o smegenys veikia tokiu greičiu, jog išgaruoja draugų britiškas akcentas ir jie netikėtai prabyla sklandžia tavo gimtąja kalba. Per tris paras suvartoti narkotikai pagaliau susilieja į vieną didelį iš proto varantį, aktyvinantį vienetą ir smegenys, nuo minčių, emocijų, intuicijos ir visų tobulai pajungtų pojūčių apkrovos, pagaliau išsijungia.
Pirmadienio rytą pradedi apsikabinusi tualetą, išbalusiu veidu ir tokiais pat dideliais vyzdžiais. Tik tyliai maldauji savęs, kad tai būtų paskutinis kartas.
2016-04-19 02:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-22 00:24
amžinoji šviesa
Pf, čia Londono kasdienybė, skvotų tūsuose dar neapsilankei :D už temą pakėliau balą, bet už dažnas gramatines klaidas vertėtų duot per nagus.

Turinys plius minus tikras, išskyrus tą vietą apie nitrogliceriną (wtf, sprogstanti medžiaga, tu rašai apie linksminamąsias dujas metalinėse kapsulėse), bet jis toks be išvados. Taip narkotikai, pasilinksminimai, išgyvenimai - visa tai išsekina ir naikina, so?

Linkiu taškytis saikingai. Sakoma, gerai pakapojęs grybų gali ateivius pamatyti.

Sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-19 11:36
Neturiu Fantazijos
Nusibodę narkotikų ir heroin girl įvaizdžiai. Gal kokiam paaugliui tokio tipo skaitalą perskaičius ir kiltų kažkas. O šiaip šiukšlės, bomžai, frystailas, gatvės subkultūra ir žavingai desperatiškos moterys
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą