mirštančią užmarštį atmint rimtai reikėtų,
kiršinti greitų tiesų restoranus melais,
vitrinoj save išvydus: stop! nė iš vietos –
parimus siela įsistiklina po galais...
... po galais nesusirišančiais – ir vėl pradžia
įsisenėjusi, amo pristigus graudžia,
pagaliais kojūkų dar ne darniai girgždančia
įsisielėjusia tiesa groja mirštančią
centrifugą – čia skalbiamos tiesos, likimai
išsilakstantys nepaliaujamo plakimo
sergi liuką, kurį iš atminties diktuoja
kaspinas, mandrokai suraitytas – tarytum
vergui laisvės dovana, jau apeliuojanti
į atmintis: kad nenumiręs neprarytum
grubiai kalbant - "užsiknisau" tame sonete :) (pradėjau galvoti kaip padaryti gerą sonetą :)) - bet pastangos klasikinio žanro plotmėje vertos 3- (su ryškiu minusu :))