Tylint prie upės

Net pavargusios akys
seka istorijas tiems,
kas jas atpažįsta,
sutinka prie seno fontano –
nebijo žiūrėti į sielą

atsuka saulei žandikaulius,
nuo tiesos išrausta
sušildytos
svetimos lūpos

lipa į bokštus aukščiausius,
lyg ieškotų atsakymų horizontuose.

Nusitaikę į paširdžius,
užmigdyti iš karto pabunda
žvitrių praeičių nuogąstavimai –
sprendžia kryžiažodžius
ir kutena visų ateičių
pražilsiančias galvas.

Nuo klausinėjimų
pavargę liežuviai
grįžta į guolius,
rimsta nurimsta –
kvatoja:

kol širdis nesustoja –
šitiek spurdėjus iš noro žinoti...


Nuėję į priekį
šimtus kilometrų
vėl prašo sugrįžti –
palesinti ančių,
stovėti tylint prie upės:

su vandeniu, saule ir duona,
be žodžių,
be didžio žinojimo –
su savim,
dėl savęs,

savimi

dar pabūt
prieš išeinant.