Neišsimėtyk per žodį,
te kartais bitutė atskridus
medaus žiedo taurėje sau paieškos.
Pučia vėjas ir žuvys išneršę
iš upelių sugrįžo į jūras,
nepamatę net savo vaikų.
Vienos sau auga mažos žuvelės,
bet kodėl – pasakykit - man reikia žinoti,
kaip prieš vandenis plaukė žuvis,
šviesdama atmintim sunkų kelią
į narštvą upelio
į savo vaikystės namus.
Bus diena,
kai ir mažos žuvelės į jūras išplauks,
pasišviesdamos kelią motulės– žuvies atmintim.
Iš kur ji? Ir kaip atsiranda?
Pučia vėjas...
O gal netiesa,
kad žuvys vaikų nepažįsta?
Ai, kiemy. Aš kai kuriuos savo kūrinius perskaitau po kelis kartus ir man neaptingsta, o kai kieno - ir karto neįstengiu. Kiekvienam - savo. O dėl pykymo, tai tikrai - ne. Beje, atsivertęs perskaičiau tavo.
Iš tikrųjų, mudu nepanašūs. Siūlau ir tau skaityti savo...
Nepyk, Pranai, jei kitiems jaučiu pareigą pasakyt, tai ir tamstos negaliu išskirti. Tikrai prastas eilėraštis, toks girdėtas ir tiek daug kartų. Ir tas retorinis "o gal netiesa" tai jau visai pirmokėliškas.
Tik nekreipki dėmesio į tuos, kurie aiškina, kad kraipai lietuvių kalbą, jie mirę žmonės, užsmagę save plastikiniais gramatikos aplankalais. (Nereferuoju čia į nieką asmeniškai, bet paskutinis rašyko mados klyksmas, atrodo, sukišt jausmus į taisykles). Te jie sau dūsta, o tu, jei jauti žodį tai ir drąsiai jį skelbk.
Kas nežino, dėl tokių "žuvys išneršę", būta ginčų ir nesupratimų, kai pirmą kartą pavartojo.
Bendru tyliu susitarimu nuspręsta ignoruoti, kaip poetinę laisvybę. Nors kai per daug, vis tiek klausą rėžia. Labai jau norima eiti lengvu keliu.
Jus visokie šunsnukiai liaudies poetai (grafo, kaip pasakytu mūsų sumautas užmiršau kaip ji te, viespaties) bedieviškai darkote liet kalba su nemokejomu
mot gimines daiktavardžio daugiskaitos solinksniuoti.
Ir nieks nepasako bl.
be manęs
Pamąstymai pasimąstymai :) geri turbūt, gal tik tie sau- nelabai reikalingi žodeliai , trečia eilutė tada būtų tokia : " žiedo taurėj medaus paieškos" , o antrą sau gal išbraukti ... 4