niekam nieko nepasakius,
išėjau į rytą sudaužytą
ir brendu, kur veda akys...
per rugius į mišką
niekas nepamatė kaip
aš raudonu samanų taku,
viską perteikus savaip
tyliai išeinu
niekas nesustabdė jau
prie šešėlių vartų
ir daugiau nepajutau
draugo šilto rankų
nieks prie durų slenksčio,
kaip kadaise žalio,
neišties man delno
nepakvies prie kelio
ir tamsiam name šešėlių
niekas žvakės neuždegs
nors ant kapo girdis velių
šokis, žaidžiant gaudynes
niekam nieko nesakysiu,
kur mani namai
kita ryta sudaužysiu...
prieš akis - kiti miškai....