Mėlyno dangaus fone auksinės smilgos stiebiasi į saulę.
Jos - dalelytė grožio ir pasaulio,
Jos - dalelytė šio pasaulio grožio,
Kuriuo akelės mėgaujasi godžiai.
Septyniaspalvis spektras žaidžia tarp vis virpančių manų blakstienų.
Rankos siekia tų taip trokštamų naujienų,
Naujų troškimų mano rankos pilnos,
O čia, šalia, siūbuoja tos auksinės smilgos.
Iš tolo jau girdžiu, kaip vieversys savas dūmas skardžiai dainuoja,
Jis garsiai apie laimę tą svajoja.
Tik mano laimės svajos kantriai tyli,
O vieversėlis į dangų mėlyną vėl kyla...
Mane pasiekia toks pažįstamas ir savas ką tik nupjauto dobilėlio kvapas.
Belaikanti mane žemelė jam bus kapas.
Kapu dabar vadinsim tą, kas suteikė gyvybę...
Labai baisu ir keista tarp jų padėt lygybę.
Tačiau dabar manas mintis išblaško į skruostą pabučiavęs vėjas.
Ir mintys, ir svajonės, siekiai ir troškimai liejas.
Sulieja sudėtingus, brangius dalykus!
Bet štai aplinkui oras vėl tykus.
Tas vėjas, vieversėlis, miręs dobilas ir dar šimtai man artimų dalykų
Kiekvienam žingsny manęs nekantriai tyko.
Tie žingsniai tyko - gaudau juos,
Į savo širdį visam gyvenimui deduos.
2002 m.