Fotonų trikinkė kryžkelėj

staiga ėmėm delsti: šviesa – nelyg sudrėkę angelo sparnai –
per veidą pustė vien ilgesiu tenuplaunamą grimą,

buvom jį įstatę

akiduobių plovyklose – dirbdavo skruostais, padalintais
po nežinios stogu, viršvalandžiais net sutikdavo naiviai
tikėt,  kad vienąkart jis įgrius. Iš pradžių
klysti būdavo žmogiška, vėliau tapo nepakeliama –
atminties kateteriais ėmė veidas tekėti,
iš akių nubėgę vandenys taip ir plūkėsi
persileidimų jūroje...

Ir kai nuseko visų galų baterijos, sustot
iš mudviejų nedrįsom nei vienas – griuvinėdami
už neaiškion kryptin stirksančių rodyklių
kartais dar įkrentam kuris kuriam į sapno atlapą.

Tarp jų, neaiškiai stojusių rodyti
laiką ir kryptį, rodės lyg angelas,
o gal tik drugys –
plasnojo visų galų abejonėm, kuriomis
kituomet ir man tekdavo pargrįžti apsipylusiam

(kas būtų patikėję, kad žvaigždės kris, vos
žvilgsniu jas nudūrus, akies mirksnyje vos pamerkus...).

Nuo pat pradžių žaliavusi šviesa pripratino
nebedirsčiot į eismo žibintą –
visai užmiršom tą fotonų trikinkę kadaise turėję; mes

tarsi kurmiai –
akli,
bet matėm viską.

Bet jaukiai raibuliuojanti
geltona – tas laiko tėkmę užlaikęs pūlinys –
tartum gundyt pasirengusi
nedaro nieko ligi galo,

o mes – per žingsnį nuo stop linijos, visiškai išsirengę
raudonuojam, vien
plunksnom angelų prisidengę, vietoje
rangomės krečiami drugio įtaraus – neaišku, ką įrengsime.

Menkas virptelėjimas – ir geltonoji ekvilibristika baigias:

užsiliepsnoja – bet tos šviesos gal dar ne raudonos?

Tikėk netikėjęs,
o įžiūrėt neleidžia vokų užmerktų
raudonis