Gatvė, iš kitų besiskirianti tik tuo, kad buvo neasfaltuota

Eidamas gatve jaučiu po kojomis žemę ir akmenis. Toks keistas jausmas.
  Pasijuntu lyg laikas būtų sulėtėjęs.
  Aplink tvyro tyla ir aš labai gerai girdžiu atsikartojantį savo žingsnių aidą.
  Jis truputi baugina.
  Kažkur suloja šuo. Tačiau, lyg būtų susigėdęs, iškart  nutyla.
  Iš už debesies išnyra saulė ir apšviečia balą, telkšančią vidury gatvės. Ji pradeda mirgėti ir saulės atspindžiai krinta ant namų.
  Pro duris išeina žmogus. Sustojęs apsidairo. Nusižiovauja ir iš lėto pasilepia už namo.
  Gatvė vėl lieka tuščia.
  Aš žengiu dar tris žingsnius ir ji baigiasi.
  Į ausis smogia triukšmas ir laikas pradeda lėkti kaip anksčiau.