Vakaras...
Aplink tylu,
tik jūros bangos supas.
Aš atėjau į mūsų seną vietą.
Prie kranto stūksi
ta pati medinė valtis,
prie kurios tada mes
mėgdavom sėdėti .
Dabar atėjusi viena klykiu iš skausmo.
Lyg ta žuvėdra klykianti ant kranto.
Na nebėra tavęs...
Tačiau širdis mana nerimsta.
Na nebėra tavęs...
Aš iškeliu akis į dangų.
Ir veriančia širdim
šaukiu aš tavo vardą.
Ten tolumoj dangus paraudonuoja...
Ne... tai mano akys,
pravirkusios ne ašarom -krauju,
meluoja...
Na nebėra tavęs...
Į krantą daužos stiprios bangos.
Tačiau kodėl šiame pasaulyje
Tavęs dar ieškau.