Tamsią, bet šiltą naktį ji pasakojo,
Kad tai ne vėjas laužo medžius.
Nenorėjau tikėti - maniau tai melas
Gal žvaigždės iškraipė jos žodžius?
Ankstų rytą, bet labai švelnų,
Ji tarė: Tai ne jūra skandina laivus.
Oro gurkšni nurijau skaudų -
Niekad iki šiol nebuvau toks trapus.
Išeidama, kai debesys kvietė žiedus gerti,
Ji šūktelėjo: Štai dabar tu esi nuostabus...
Kažkodėl ėmiau virš tų žiedų verkti,
Ašaros pagirdė ištroskusius laukus.