Įstatymų spragos

.




          PRELIUDAS IR HUMORESKA  –

                        * * *
                  Quasimodo!

Ne satyrà –
Nei surūdijusios vinies, akėtvirbo,
Nei šampalo nėra – schema vien,
Kaip dangun nukakti
Nihilcinukui, –
Atsitokėjusiam – šlapiai – jo mylimų žudynių naktį –
Jis Mūzą mėšle apkabino,
Savo mielą mėšlą jis nuolat mini –
Mėšlą nešiojasi širdy – džinsų kišenėje užpakalinėj,
Ne kažkur nepagarbiai klyne,
Mėšlo...  pakrato ir kaimynui.
Tad kaip šiam nihilcinikui nukakt į rojų,
Kai va – nepriima geruoju, –
Nors tu, su mūza mėšle atsibudęs,
Jau rojuje jauties, anie – kol pliksi blūdys...
Nevertina – nors tiek aitraus prikurta mėšlo,
Traktuoja nelyg eilinį nevėkšlą...
Gerai dar, guodžia, dar vilioja Saukos mergos kruvinos ir plikos...
Kad taip per jų mėsas aukščiau įlipus?
Tad traukim nihilcino giesmę nudėvėtą:
Kiekviens nuslys mėšlais į locną vietą.
Kol kas, nors niekas nekankina,
Dar staugiam, sunkiame kančias iš nihilcino:
Galim, pakol velniai nerangūs,
Švirkšt dvokiančiais kraujais į rojaus langus!
Tai štai, skaitytojau, gėrėkis,
Koks prakilnus nihilio lėkis:
Nuo jo mėšlakrūvės arčiau į dangų –
Ten kelkim nihilciną brangų  –
Ironijos  svertu, su juoko dalba...
Toliau – įstatymas lai kalba!


                    * * *
Pulkai  dangun prasmuks per straipsnį
Viltingą – dvasios ubagų...
Deja, jei savo naudai regsi –
Bepasiremsi juo vargu.

Pabūtum „naivus“ per jėgą,
Bet padirbta ta moneta.
Joje mintis suktoka miega,
Labiau savimonei skirta.

Kad taip įniršus bent, pasmerkus
Šnekas išminčių iš eilės.
Bet ne... Tiek augus, sirpus, tarpus,
Tik pakanta plati gilės.

Žinai mažai. Puiku. Bet va – sumoji
Tą begalybę nežinios.
Drįsk, lįsk – sargyba amžinoji
Sokrato sakiniu tau šnios.

Sukioji straipsnį kaip Tantalas.
Taip patogu, ir štai –  ne tau?
Idėjos įvairiausios kalas.
Tai užverčiu, tai vėl kratau.

O pagaliau... Vilties nemeski...
Ir tu, visai kaip tie paiki,
Tie nekalti – jusk, ne supraski –
Savąja išmintim tiki.

Graudensim – gal įleis:  – mes,  dingos, gimę
sumauto šimtmečio gale
Rachitninkai – su nihilcino
Ir kuprele ir dūdele...

Taaip... nihilcinas – gal padėtų,
Kad ubagystė suspindėtų:
Gal, kad ir koks tu didelis,
TEN patikės – ESI kvailys??

Štai čia landa ir turi būti.
Gudrauti teks nebent truputį.




Šiandien – Kvazimodo Sekmadienis – Atvelykis, mūsiškai.
Tai AT... nuo vaišių, – pamąstykim.
Štai perskaitėme humoreską – linksmą tiek pat, kiek rimtą:
Didesnei garbei Poezijos ir
Rašykų autoportretų  išbaigtumo naudai.

Toliau skaityti skiria Šventoji Motina Bažnyčia – kas parašyta
Pas Šventą Joną  XX perskyrime, 19 – 30,
Labiausiai ten intriga apie Tomą Neviernyką, skaitykit
Savo dvasinei naudai
– quasi modo geniti infantes


*„Dvasios ubagai“ – nepriklausomai nuo teologų interpretacijų šis pasakymas prigijęs ir vatojamas kalboje visiems suprantama Humoristine reikšme... Taip ir čia.
        Liet. „Vargšai dvasioje“ – neapibrėžta.  Pranc.  „Bienheureux les pauvres d‘esprit“ – tiesiog: proto skurdžiai, nors galėtume sakyti ir „dvasios“ – mentos.

**Štai, NAUJO geibstautojai, jums humoreskoje nauja tema. Ir išguldyta KLASIŠKAI – tai neregėtai nauja. Pradvisęs nihilis nespėja šokiruot, išseko, liaujas.