budo žmonės bet paukščiai tylėjo
nesusukę lemtingų lizdų
tik kažkur vaiko balsas skaudėjo
lyg išgąsdintas gymio garsų
ten toli kur nesiskleidžia gėlės
tarp pajuodusių bėgių stulpų
pasiklydus ir byranti smėliu
vikštinėjo viltis be spalvų
senas posūkis skurdžiai užžėlęs
nesimato šešėlių veidų
kur Tu saule kodėl ne ant mėlio
glostai vėjus tarp meldų stiebų


Ešafotas







