Gyveno Fiona sau nesukdama galvos. Elgėsi kaip norėjo, darė ką norėjo. Turbūt pabodo - užkalbino Karlą.
Fiona ir Karlas susitiko. Jautėsi lyg būtų pažinoję vienas kitą jau senai. Bėgant laikui Karlas pamilo Fioną, tačiau Fiona nepamilo Karlo. Jai buvo gerai, bet ji nemylėjo. Karlą tai grauže, jis buvo pratęs žinoti, kad jį myli jo mergaitė.
Vieną kartą Fiona pasipasakojo, kad buvo tiek girta kad net negalėjusi pasipriešinti kai ją prievartavo. Karlui ši žinia pervėrė širdį ir sielą.
Karlas nebegalėjo nieko nejausti žinodamas, kad Fiona geria. O ypač jei ji kažkur girta. Jį tai laužydavo. Ji jam rūpėjo. Jis netikėjo kad ji gali to nesuprasti.
Jis nusimindavo ir mėgindavo jai ką nors dėl to sakyti, tačiau Fionai tai atrodė kaip draudimai, laisvės ribojimai. Ji norėjo būti laisva. Jai laisvė buvo svarbiausias dalykas. Karlui svarbiausia buvo ji. Buvo.