Jau greit
aušra nušvis…
Ir iš lemties rūsčios,
palaiminta grožiu didybės,
atplauks svajinga tyluma –
aušra,
aušra…
Nejaudins varganos krūtinės
ugningoji dienų versmė.
Rasos lašelį sidabrinį
slepiu jausmų savų gelmėj…
Rūkuos ištirpo jau naktis,
o
paslaptingoji,
nušvisk!..