Sustojęs laikas vakarą gesina
Rodyklės ryškios akina nuo sienos
Jos tokios paprastos dabar ir tokios vienos
Ir tokios karštos tik prikepusios ant grimo
Ir gabalais nuo saulės žemėn krenta
Mane nuo visko tarsi slėpt pasikesino
Tačiau kaip aš jos lygiai tiek nežino
Kada gi iš tikrųjų jau užtenka
Ir kai nutyla balsas po šnypštimų
Gyvatėmis ant rūko nupaišytas
Aš suprantu kad jau išaušo rytas
Ir jis turbūt taip pat tą patį žino